Žlugus pirmajam BP mėginimui sustabdyti naftą, dėl jos misijos sėkmės šiuo metu kyla rimtų abejonių. Tuo tarpu sutirštėjusių teršalų sankaupos, pasiekusios Alabamos balto smėlio paplūdimius, tapo dar vienu ženklu, kad šios ekologinės nelaimės mastas tebedidėja.
Apie 100 tonų sveriančiam plieno ir betono gaubtui pagaminti prireikė apie dviejų savaičių. Dar trys dienos praėjo, kol jis buvo nuplukdytas už 80 kilometrų nuo kranto ir lėtai nuleistas prie pusantro kilometro gylyje esančios pažeisto gręžinio angos, tačiau mėginimas sustabdyti naftos plūsmą itin žemoje temperatūroje nebuvo sėkmingos.
BP pareigūnai nepraranda vilčių, kad gręžinį pavyks uždengti jau į dugną nuleistu arba šiuo metu statomu didesniu gaubtu, tačiau nurodo, kad kitas mėginimas sustabdyti naftos veržimąsi ir nukreipti ją į tanklaivį gali įvykti tik po kelių dienų.
„Dar nesakyčiau, kad (šis planas) žlugo“, – sakė BP operacijų vadovas Dougas Suttlesas. – „Sakyčiau, jog tai, ką mėginome padaryti... nepavyko“.Sakyčiau, jog tai, ką mėginome padaryti... nepavyko.
Nerimas padidėjo, kai už penkių kilometrų nuo Alabamos krantų ties Mobilio įlanka esančios Dofino salos paplūdimiuose pasirodė smulkios monetos ir golfo kamuoliuko dydžio sutirštėjusios naftos gabalų. Šie teršalai buvo atnešti daug toliau į rytus negu plona vaivorykštės spalvų naftos plėvelė, retkarčiais pasiekdavusi Luizianos šlapynes.
„Jie iš pažiūros atrodo panašūs į žievės gabaliukus, tačiau pakėlus akivaizdžiai matosi, kad jie skystoki ir kad tai neabejotinai nafta“, – sakė 41 metų Kimberly Creel, atvykusi į paplūdimį ir besimaudanti kartu su šimtais kitų poilsiautojų.
„Galiu tik įsivaizduoti, jog tai, kas plaukia čionai, tikriausiai bus dar blogiau“, – pridūrė ji.
Praėjus beveik trims savaitėms po sprogimo naftos gavybos platformoje „Deepwater Horizon“ balandžio 20 dieną, per kurį žuvo 11 darbininkų, kasdien į Meksikos įlanką išsilieja apie 800 tūkst. litrų naftos. Tačiau iki šeštadienio niekur krantų nepasiekė tirštos naftos dėmės, tapusios ankstesnių naftos išsiliejimų simboliu.Galiu tik įsivaizduoti, jog tai, kas plaukia čionai, tikriausiai bus dar blogiau.
BP inžinieriams prireikė daugiau nei 12 valandų, kol į jūros dugną buvo lėtai nuleistas smailiaviršūnės dėžės pavidalo gaubtas, dydžiu prilygstantis keturių aukštų namui. Šis darbas turėjo būti atliktas nepaprastai tiksliai, kad gaubtas atsidurtų tiksliai virš gręžinio angos ir kad nebūtų pažeistas naftos pumpavimo vamzdis.
Tokio pobūdžio operacija dar niekada nebuvo atliekama tokiame dideliame gylyje, kur vandens slėgis gali sugniuždyti povandeninį laivą.
BP ir JAV pakrančių sargybos pareigūnai jau anksčiau prognozavo, kad mėginant uždengti besiveržiančią naftą gaubtu, daugiausiai problemų kils dėl į ledą panašių metano hidratų. Šios prognozės išsipildė – D.Suttlesas pranešė, kad hidratų kristalai užkimšo gaubto viršuje esančią naftos išsiurbimo angą.
Dabar svarstoma, ar tuos kristalus pavyktų ištirpdyti, pakėlus gaubtą į šiltesnio vandens sluoksnius. Taip pat kuriami planai užkirsti kelią kristalų susidarymui naudojant karštą vandenį arba metanolį.
Kol pareigūnai tariasi dėl tolesnių veiksmų, Pakrančių sargybos kontradmirolė Mary Landry (Meris Landri) patarė per daug nedėti vilčių į galimybes sustabdyti naftos veržimąsi tuo gaubtu.
„Šis gaubtas nėra sidabrinė kulka, galinti sustabdyti plūsmą“, – pabrėžė ji.
