Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Michailas Gorbačiovas Sausio 13-osios byloje turbūt neliudys: ar jis galėjo nežinoti apie skerdynes?

Michailas Gorbačiovas Lietuvoje
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr. / Michailas Gorbačiovas Lietuvoje
Šaltinis: 15min
7
A A

Sausio 13-osios bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas pirmadienį nusprendė liudytoju apklausti buvusį Sovietų Sąjungos lyderį Michailą Gorbačiovą. Jo atstovai šio sprendimo kol kas nekomentuoja, bet iš Maskvos jau skrieja pikti priekaištai Lietuvai. Pats M.Gorbačiovas, kuriam dabar 85-eri, anuomet teigė, kad kruvinąją naktį miegojo. Ar tikrai?

Vilniaus apygardos teismo teisėja Ainora Kornelija Macevičienė pranešė, kad dėl M.Gorbačiovo iškvietimo į apklausą bus kreipiamasi teisinės pagalbos į Rusijos institucijas per Teisingumo ministeriją.

O teisingumo viceministras Julius Pagojus teigė, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas bus išverstas į rusų kalbą ir išsiųstas Rusijos Federacijos teisingumo ministerijai.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Julius Pagojus
Luko Balandžio / 15min nuotr./Julius Pagojus

„1992 metais pasirašyta Lietuvos ir Rusijos sutartis dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Pagal ją, kai gausime Vilniaus apygardos teismo sprendimą, išversime jį ir persiųsime Rusijos Federacijos teisingumo ministerijai, lauksime jų atsakymo. Sutartis nenustato termino, per kurį Rusija turėtų atsakyti“, – sakė viceministras.

Tiesa, tai, kad Rusija sutiks patenkinti šį Lietuvos prašymą, menkai tikėtina – Maskva dar niekada nėra suteikusi pagalbos apklausiant M.Gorbačiovą ir kitus buvusius aukštus Sovietų Sąjungos pareigūnus Sausio 13-osios byloje.

Maskvoje veikiantis M.Gorbačiovo fondas per atstovą pranešė, kad jokio oficialaus prašymo iš Vilniaus negavo ir jo komentuoti negali.

Ir dabar Maskvoje veikiantis M.Gorbačiovo fondas per atstovą BNS pranešė kol kas nekomentuojantis Vilniaus apygardos teismo sprendimo.

„Akivaizdu, kad reakcijos galite laukti tuomet, kai ponas Gorbačiovas gaus dokumentus iš teismo. Spaudos pranešimus komentuoti... Na, pats suprantate“, – antradienį sakė M.Gorbačiovo fondo Maskvoje ir jo asmeninis atstovas spaudai Vladimiras Poliakovas.

Tačiau Rusijos spaudoje jau netrūksta piktų komentarų dėl Lietuvos sprendimo kviesti M.Gorbačiovą į apklausą. Kremliaus kontroliuojamos televizijos RT tinklalapyje Sausio 13-osios įvykiai, per kuriuos sovietų kariai nužudė 14 civilių, vadinami „reakcija į neteisėtus protestus“.

O Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova, kaip rašo „RIA Novosti“, paskelbė: „Rusijos visuomenė pagrįstai susirūpinusi dėl politinio Rusijos piliečių, dalyvavusių (1991 metų sausio, – red.) įvykiuose, persekiojimo ir nepagrįstų kaltinimų.“

„Scanpix“ nuotr./Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova
„Scanpix“ nuotr./Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova

Bene įdomiausias klausimas – ar M.Gorbačiovas žinojo apie ketinamus įvykdyti karinius veiksmus Vilniuje ir ar jis sąmoningai nesiėmė priemonių šiems veiksmams nutraukti.

Pats M.Gorbačiovas anuomet, spaudžiamas protestuotojų Maskvoje, tikino sausio 13-osios naktį miegojęs ir apie kruvinus įvykius sužinojęs tik kitą rytą iš patarėjų. Visgi dėl tokios versijos kyla abejonių.

15min pateikia ištrauką apie 1991 metų sausio 13-osios įvykius iš garsaus JAV žurnalisto Davido Remnicko knygos „Lenino kapas“ („Lenin's Tomb“). Tuomet jis dirbo Maskvoje ir nuolat palaikė ryšį su Vakarų šalių žurnalistais Vilniuje.

„Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr./Davidas Remnickas
„Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr./Davidas Remnickas

Puolė apgailėtini nevykėliai

„Tankai įriedėjo į Lietuvą 1991 metų sausio 13-ąją.

Daugiau nei metus KGB ir armija vykdė operacijas Lietuvoje, kurių tikslas buvo išgąsdinti demokratiškai išrinktą vyriausybę ir visuomenę. Sovietai gaudė tarnybos armijoje vengusius jaunuolius ir juos mušė, jie užėmė daug viešų pastatų, institutų, spaustuvių.

Jie vykdė propagandinę kampaniją, kuri turėjo įtikinti ten gyvenančius rusus, lenkus ir žydus, kad lietuviai pavers juos trečios klasės piliečiais. Jie pradėjo karines „pratybas“, pavyzdžiui, vidury nakties pasiuntė dešimtis tankų prie parlamento. Jie įsteigė Nacionalinį gelbėjimo komitetą, kuriam vadovavo keli Lietuvos komunistų partijos pareigūnai, vis dar ištikimi Maskvai.

Jie vykdė propagandinę kampaniją, kuri turėjo įtikinti ten gyvenančius rusus, lenkus ir žydus, kad lietuviai pavers juos trečios klasės piliečiais.

Jie daugiau nei metus leido suprasti, kad bus siekiama pulti ir nuversti Lietuvos vyriausybę. Operacija prasidėjo sausio 13-ąją, apie 2 val. ryto. Nacionalinio gelbėjimo komitetas pasiskelbė esantis valdžioje ir pabandė perimti visas komunikacijos priemones.

Vadovaujami KGB ir sausumos pajėgų vado generolo Valentino Varenikovo, kariai atidengė ugnį į protestuotojus prie Vilniaus televizijos bokšto. 14 žmonių žuvo ir dar šimtai buvo sužeisti: jie buvo nušauti, mirtinai sumušti, sutraiškyti tankų.

Bet sovietams nepasisekė. Perversmo organizatoriai net kaip banditai buvo apgailėtini nevykėliai. Smurtas tik paaitrino neapykantą Maskvai, o bandymams perimti žiniasklaidos kontrolę trūko entuziazmo.

Laikraštis „Respublika“ kasdien skelbė liudininkų pasakojimus, o televizijos stotis Kaune skelbė tokią filmuotą medžiagą, kurią rodė ir CNN, BBC bei kitos Vakarų televizijos.

(…)

Mano kolega Michaelas Dobbsas diktuoti man savo pirmąjį pasakojimą iš Vilniaus baigė apie pusę penkių ryto. Pora valandų numigau ir nuėjau į Maniežo aikštę. Jei kokia nors demonstracija ir vyko, tai tik prie Maniežo.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Sausio 13-osios įvykiai
AFP/„Scanpix“ nuotr./Sausio 13-osios įvykiai

Šaltyje susirinko keli šimtai žmonių – tie, kurie turėjo radijo imtuvus, klausėsi BBC ar Laisvės radijo. Pagrindinės Maskvos televizijos ir radijo stotys informacijos šykštėjo bei skelbė tik apie kažkokį „incidentą“ Vilniuje, dėl kurio, žinoma, kalta Lietuvos vyriausybė.

Tačiau Laisvės radijas ir BBC skelbė tai, ką iš Vilniaus skelbė Vakarų šalių reporteriai. Reakcija buvo įnirtinga. „Gorbačiovas yra Baltijos šalių Saddamas Husseinas!“ – skelbė vienas plakatas.

Atsitrenkiau į Sergejų Stankevičių, žavingą kūdikio veido politiką – Maskvos vicemerą. Jis buvo įsiutęs. Jis įstojo į partiją tikėdamas Gorbačiovu ir per ginčus su draugais nuolat gynė generalinį sekretorių.

„Dabar jau viskas. Užteks, – pasakė Sergejus. – Gorbačiovo man gana. Negali būti taip apgaudinėjamas.“

Ant pakylos užlipo istorikas Jurijus Afanasjevas, kuris miniai pareiškė, kad reikia žygiuoti Centro komiteto pastato link.

„Žudynės Vilniuje yra reakcionierių rato diktatūros – generolų, KGB, karinio-pramoninio komplekso, Komunistų partijos – darbas. O šios diktatūros viršūnėje stovi perestroikos iniciatorius Michailas Sergejevičius Gorbačiovas.“

(…)

Įvykiai Lietuvoje pakeitė viską vidutinio amžiaus intelektualams, kurie dar laikėsi reformuotos Komunistų partijos idėjos. Jie priklausė M.Gorbačiovo kartai, „Moscow News“ kartai, ir dabar neteko ilgametės svajonės.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Michailas Gorbačiovas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Michailas Gorbačiovas

„Prie mirties priartėjęs režimas įvykdė nusikalstamą aktą Lietuvoje. Po kruvinojo sekmadienio Vilniuje nebegalima kalbėti apie mūsų lyderio mėgstamą žmogišką socializmą, bendrus Europos namus. Iš viso to nebeliko nieko“, – redakcinėje skiltyje skelbė „Moscow News“.

(…)

Kai praėjus savaitei po žudynių nuvykau į Vilnių, aplink televizijos bokštą, kurį gynė lyg brangiausią nekilnojamąjį turtą visoje Lietuvoje, vis dar budėjo jauni Raudonosios armijos kariai.

Prie spygliuotos vielos žmonės buvo sumetę savo įsiūčio simbolių: žaislinių šautuvų, vandens pistoletų, tankų piešinių, Gorbačiovo portretų.

Jiems ant pečių kabėjo kalašnikovai, jie buvo įsitempę, net išsigandę. Jie buvo vaikai, 18, 19, 20 metų, daug jų nežinojo, kas čia įvyko – specialiosios pajėgos jau buvo evakuotos.

Už tvoros lietuvis skulptorius buvo išskaptavęs verkiantį Kristų, o žmonės aplink jį pridėjo žvakių ir gėlių. Ant purvinos kalvos sėdėjo paaugliai, kurie leido lietuvių liaudies dainas ir žvelgė į pilką žiemos dangų.

Kelios mylios žemiau parlamento pastatą buvo apsupę tūkstančiai lietuvių. Jų savadarbės barikados turėjo apsaugoti nuo kito puolimo – ten buvo betono, plieno strypų, smėlio maišų. Žmonės sėdėjo šaltyje ir šildėsi prie laužų.

Vienas vyras laužą susikūrė iš keliolikos „Sovietų Sąjungos Komunistų partijos istorijos“ egzempliorių. Prie spygliuotos vielos žmonės buvo sumetę savo įsiūčio simbolių: žaislinių šautuvų, vandens pistoletų, tankų piešinių, Gorbačiovo portretų.

Viduje visi laukė, kas bus toliau. Vytautas Landsbergis budėjo savo kabinete ir miegojo ant sofos – jis nenorėjo vykti namo iš baimės, kad gali būti pagrobtas. Arba dar blogiau.

(…)

Laida „Vremia“, žinoma, kaip įmanydama stengėsi užgydyti puolimo Vilniuje žaizdą ir sukurti kokią nors pasaką, esą nepriklausoma Lietuva pati kalta dėl tragedijos.

Asmeninio archyvo nuotr./Vytautas Landsbergis
Asmeninio archyvo nuotr./Vytautas Landsbergis

M.Gorbačiovas šnekėjo daug ir teigė, kad apie sausio 13-osios įvykius sužinojo kitą rytą, kai jį pažadino patarėjai. Ar jis melavo?

Sunku pasakyti, kas buvo blogiau: ar tai, kad jis sakė tiesą ir, vadinasi, nekontroliavo nei armijos, nei KGB, ar tai, kad jis melavo ir pats organizavo žudynes Vilniuje.

Vėliau, kai paklausiau buvusio M.Gorbačiovo patarėjo ekonomikos klausimais Nikolajaus Petrakovo, ar M.Gorbačiovas tikrai pramiegojo įvykius Vilniuje, jis man atsakė paprastai: „Nebūkite naivus.“

„Savi šaudė į savus“

Arkadijos Ostrovskis savo knygoje „Rusijos išradimas („The Invention of Russia“) rašo apie tolesnį Kremliaus planą.

„Faktas, kad pagrindinis puolimas vyko prie televizijos bokšto, tapo duokle televizijos galiai ir svarbai. KGB savo pajėgas sustiprino propagandiniu kariu – televiziniu desantininku Aleksandru Nevzorovu.

NTV nuotr./A.Nevzorovas
NTV nuotr./A.Nevzorovas

Jis nuskubėjo į Vilnių, kur susuko dešimties minučių trukmės „dokumentinį filmą“. Fone skambant Wagnerio „Das Rheingold“, jis pasičiupęs kalašnikovą nužygiavo prie televizijos bokšto, kur jo laukė susiraukę Rusijos „didvyriai“, „imperijos gynėjai“, „nacionalistų lietuvių išdavikų“ puolami rusakalbiai.

O kaip tie lietuviai, kurių kaukoles sumaitojo užpuolikų šautuvų buožės ir kuriuos sutraiškė tankai? Jie, pasak A.Nevzorovo, mirė anksčiau – „dėl širdies smūgio“ arba „per automobilių avarijas“.

Filme, kuriame nekalbinamas nė vienas lietuvis, teigiama, kad „fašistai“ lietuviai patys šaudė: taikėsi į karius, bet kliudė civilius.

A.Nevzorovo „reportažas“ iš Vilniaus išaugo į dviejų dalių filmą, kurį jis pavadino „Наши“ („Mūsiškiai“). Filme, kuriame nekalbinamas nė vienas lietuvis, teigiama, kad „fašistai“ lietuviai patys šaudė: taikėsi į karius, bet kliudė civilius.

Glaudžių ryšių su KGB neslėpęs A.Nevzorovas vėliau pats prisipažino, kad jam visai nebuvo svarbu, kas iš tiesų įvyko Vilniuje: svarbu buvo tik tai, kurią pusę jis palaikė.“

Tad kliedesys, kurį kartoja ir dabar į Lietuvos Respublikos Seimo nario mandatą nusitaikęs Algirdas Paleckis, toli gražu nėra naujas – jis buvo sukurtas kelios dienos po žudynių Vilniuje.

M.Golovatovas: įsakymą davė M.Gorbačiovas

Buvęs sovietų specialiosios paskirties būrio „Alfa“ vadovas kaltinamasis Sausio 13-osios byloje Michailas Golovatovas rugpjūčio pabaigoje būdamas Maskvoje pareiškė, kad kruvinieji Sausio 13-osios įvykiai negalėjo vykti be M.Gorbačiovo žinios.

„Kiek kartų dalyvavau gesinant gaisrus, pradedant Kalnų Karabachu, Dušanbė, Baku, Tbilisiu ir baigiant Vilniumi, sakyti, kad mes atskridome į Vilnių patys, kad mums niekas nedavė įsakymo... To būti negali! Mūsų būriui galėjo vadovauti tik KGB vadovas, gavęs nurodymą Politbiuro arba vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado“, – kalbėjo M.Golovatovas.

„Prabėgus 25 metams vienareikšmiškai sakau, kad tai buvo išdavystė – centrinės valdžios, asmeniškai Gorbačiovo, kuris šiandien būdamas 85 metų elgiasi taip, kaip ir 1991-aisiais – tą prisimenu, o to neprisimenu“, – pridūrė jis.

A.Naudžiūnas šių metų rugpjūtį Maskvoje pareiškė, kad asmeniškai M.Gorbačiovas įsakė vykdyti specialiąją operaciją Vilniuje.

2011 metų liepą pagal Lietuvos išduotą Europos arešto orderį KGB karininkas M.Golovatovas buvo sulaikytas Austrijos sostinės Vienos oro uoste, bet nepraėjus nė parai paleistas.

Lietuvos ir Europos Komisijos pareigūnai tuomet griežtai kritikavo Austriją, o ši tikino, kad jai trūko duomenų įtariamąjį perduoti Lietuvai.

Buvęs sovietų Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto vadovas, Sausio 13-osios byloje taip pat kaltinamas generolas Algimantas Naudžiūnas šių metų rugpjūtį Maskvoje taip pat pareiškė, kad asmeniškai M.Gorbačiovas įsakė vykdyti specialiąją operaciją Vilniuje.

„Kariniame pasitarime man dalyvaujant Gorbačiovas asmeniškai davė įsakymą pradėti trijų objektų, kuriuos užėmė Lietuvos propagandistai, išlaisvinimo operaciją. Iš šių trijų objektų – Spaudos rūmų, telecentro – liejosi purvas ant Komunistų partijos, Sovietų Sąjungos“, – sakė A.Naudžiūnas.

Pasak jo, per Sausio įvykius Lietuvos teritorijoje iš viso buvo dislokuota apie pusė milijono sovietų karių: „Tai buvo milžiniška jėga, kuri galėjo pakilti ir nušluoti lietuvišką viršūnėlę“.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min