Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Michailas Šiškinas: kaip rusai pralaimėjo karą

Michailas Šiškinas
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr. / Michailas Šiškinas
Šaltinis: 15min
0
A A

Garsus rusų rašytojas Michailas Šiškinas, kuris išvyko iš savo tėvynės ir šiuo metu gyvena Šveicarijoje, „The New York Times“ paskelbė straipsnį, kuriame parašė tai, ką galvoja apie Rusijoje švenčiamą gegužės 9-ąją ir tai, kodėl pergalė Antrajame pasauliniame kare iš tiesų virto Rusijos pralaimėjimu.

Mano tėvas išėjo į karą kaip savanoris, būdamas 18-os. Jis tarnavo povandeniniame laive Baltijos jūroje. 

Kai buvau mažas vaikas, mes gyvenome Arbato gatvėje centrinėje Maskvoje. Virš mano lovos kabėjo jo povandeninio laivo nuotrauka. Aš be galo didžiavausi tuo, kad mano tėtis tarnavo povandeniniame laive ir savo mokykliniame sąsiuvinyje nuolatos jį perpiešdavau. 

Žmonės aukojo viską dėl pergalės, tačiau šios pergalės vaisiai buvo mažiau laisvės ir daugiau skurdo

Kiekvienais metais gegužės 9-ąją – Pergalės dieną Rusijoje, kuomet švenčiama tai, kad 1945 metais tą dieną naujienos apie Vokietijos pralaimėjimą pasiekė Maskvą – mano tėtis eidavo prie spintos, išsitraukdavo savo povandeninio laivo jūreivio uniformą, kurią nuolatos tekdavo persiūti dėl vis didėjančio jo pilvo, ir pasikabindavo ant jos medalius. Man buvo taip svarbu didžiuotis savo tėvu: vyko karas ir mano tėvas laimėjo jį!

Suaugęs aš supratau, kad 1944 ir 1945 metais mano tėvas skandino laivus, kuriais iš Rygos Latvijoje ir Talino Estijoje buvo evakuojami vokiečių civiliai ir kariai. Šimtai, jei ne tūkstančiai karių pasitiko savo mirtį Baltijos vandenyse – ir už tai mano tėvas buvo apdovanotas medaliais. Jau daug laiko buvo praėję nuo tada, kai juo didžiavausi, tačiau neteisiu jo. Tai buvo karas. 

Mano tėvas kovojo su fašizmo blogiu, tačiau pasinaudojo kitu blogiu. Jis ir milijonai sovietų karių, jūreivių, lakūnų, visų tų vergų, pasauliui atnešė ne išsilaisvinimą, bet kitą vergiją. Žmonės aukojo viską dėl pergalės, tačiau šios pergalės vaisiai buvo mažiau laisvės ir daugiau skurdo.

Mano tėvui buvo 6-eri, kuomet jo tėvas buvo suimtas. Sūnus nori didžiuotis savo tėvu, tačiau jo tėvas buvo vadinamas žmonių priešu. Mano senelis mirė lageryje. 

Kai karas prasidėjo, persekiojami žmonės išgirdo iš garsiakalbių: „Broliai ir seserys!“ Rusijos valdančiųjų niekingumas slypi tame, kaip jie visada pasinaudodavo šiomis svarbiomis žmonių emocijomis: meile tėvynei ir ryžtu paaukoti viską dėl jos. 

Taigi, mano tėvas išvyko kariauti už tėvynę. Jis buvo dar berniukas, kai išplaukė į jūrą, nuolatinėje baimėje, kad paskęs tame metaliniame karste. Jis gynė režimą, kuris nužudė jo tėvą. 

Pergalė nedavė vergams nieko, išskyrus jų šeimininko imperijos didybės jausmą. Didžioji pergalė tik padidino jų didžiulę vergystę

Pergalė nedavė vergams nieko, išskyrus jų šeimininko imperijos didybės jausmą. Didžioji pergalė tik padidino jų didžiulę vergystę. 

Po karo mano tėvas gėrė. Visi jo kovų draugai iš povandeninio laivo tai darė. Ką kito jie galėjo daryti?

Gorbačiovo eros metais mums teko smarkiai susiveržti diržus, ir mano tėvas, kaip karo veteranas, gaudavo davinį, kuriame būdavo ir prekių iš Vokietijos. Jam tai buvo tarsi asmeninis įžeidimas. Jis prisigerdavo ir šaukdavo: „Tačiau juk mes nugalėjome!“ Vėliau jis aprimdavo ir imdavo verkti. 

„Pasakykite man, – klausinėdavo jis kažko, nors nieko aplink nebūdavo, – mes laimėjome karą ar pralaimėjome jį?““

Paskutiniais savo gyvenimo metais jis sunaikino save degtine. Jis buvo paskutinis išgyvenęs: visi jo draugai iš povandeninio laivo jau seniai buvo nusigėrę mirtinai. Mano tėvas buvo kremuotas su povandeninio laivo jūrininko uniforma. Jis turbūt nekantravo susitikti su savo karo laikų bičiuliais. 

Esminis klausimas Rusijoje yra šis: jeigu mano tėvynė yra monstras, ją reikėtų mylėti ar jos nekęsti?  Čia viskas neperskiriamai susiję. Jau seniai rusų poetas tai apibūdino taip: „Širdis, išvarginta neapykantos, negali išmokti mylėti.“

Žinoma, aš linkiu savo tėvynei pergalės. Tačiau kas galėtų būti vadinama pergale mano šaliai? Kiekviena Hitlerio pergalė buvo pralaimėjimas Vokietijos žmonėms. Ir paskutinis nacių Vokietijos pralaimėjimas buvo pačių vokiečių pergalė, jie parodė, kad tauta gali pakilti ir gyventi kaip žmonės be karo kliedesių savo galvose. 

Dabar pergalės diena neturi nieko bendro su žmonių pergale ar mano tėvo pergale. Tai nėra taikos ar aukų atminimo diena. Tai yra tarškančių kardų, cinkuotų karstų, agresijos, didžiulės veidmainystės ir niekingumo diena. Nes rusai ir vėl kviečiami kariauti prieš fašizmą. Patriotinė isterija televizijoje yra režimo stebuklingas ginklas. Šios „zombių dėžės“ dėka žmonės turi sukurtą pasaulio įsivaizdavimą: Vakarai nori mus sunaikinti, taigi, mes esame įtikinėjami, kaip ir mūsų tėvai ir seneliai, kovoti šventą karą prieš fašizmą, mes turime būti pasiryžę paaukoti viską dėl pergalės. Dar kartą valdantieji perrašo istoriją ir palieka joje tik karo pergales ir karinę šlovę. Į mokyklų vadovėlius jie įtraukė tekstus apie šlovingą Krymo sugrąžinimą. Isterijos pliūpsnis liejasi iš televizijos: „Didžioji Rusija“, „Ginkite rusų kalbą“, „Susivienykime rusiškame pasaulyje“ ir „Mes išgelbėsime pasaulį nuo fašizmo“. Kiekvienas, kuris tam prieštarauja, yra „tautos išdavikas“.

16-ais vadovavimo metais prezidentas Vladimiras Putinas pasiekė viską, ko tik galėtų geisti diktatorius. Jo žmonės jį myli; jo priešai jo bijo. Jis sukūrė režimą, kuris paremtas ne netvirtais Konstitucijos paragrafais, bet nepajudinama teise: vasalo lojalumu savo valdovui, nuo apačios iki pat valdžios piramidės viršaus. 

Mano tėvas buvo rusas, mano motina ukrainietė. Tačiau V.Putino režimas supjudė žmones vienus su kitais. Kartais galvoju, kad gerai, jog mano tėvai neišgyveno iki to, kad pamatytų, kaip rusai ir ukrainiečiai žudo vieni kitus. 

Neįmanoma kvėpuoti šalyje, kurioje oras prisodrintas neapykantos. Didelę neapykantą istorijoje visuomet lydėjo daug pralieto kraujo. Kas laukia mano šalies? Transformacija į gigantišką Ukrainos Donbaso versiją? 

Dar kartą diktatoriai kviečia žmones ginti savo tėvynę, negailestingai eksploatuodami pergalės Antrajame pasauliniame kare propagandą. Rusijos valdžia pavogė mano žmonių naftą, pavogė jų rinkimus, pavogė jų šalį. Ir pavogė jų pergalę. 

Tėti, mes pralaimėjome karą. 

Temos Rusija
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min