Mintimis apie tai, kaip klimato kaita gali paveikti regiono ir viso pasaulio reikalus, portale project-syndicate.org dalijasi Azijos plėtros banko viceprezidentas Rytų Azijos, Pietryčių Azijos ir Ramiojo vandenyno valstybėms Stephenas Groffas.
Milijonams pažeidžiamose pasaulio bendruomenėse gyvenančių žmonių tokio scenarijaus nereikia net įsivaizduoti, nes jie ir taip pagal jį gyvena. Žala, kurią lemia vis sunkiau prognozuojamo klimato veiksniai, kelia vis daugiau nepatogumų, ir jų tikrai nemažės, nes klimato kaitos poveikis nuolat intensyvėja.
Migruoja jau ir dėl klimato kaitos
Vadinamųjų klimato kaitos migrantų antplūdžiui pasaulis yra kur kas prasčiau pasiruošęs nei Europa pasiruošusi dabartiniams atvykėliams iš Artimųjų Rytų ar Šiaurės Afrikos. Dauguma klimato kaitos migrantų galbūt ir neperžengs savo šalies sienų, tačiau neabejojama, kad bus ir tokių, kurie neturės kitos išeities, kaip tik prieglobsčio ieškotis svetur. Jei jūros lygis pakils daugiau nei vienu metru, ištisoms Ramiojo vandenyno atolų ir koralinių rifų salų bendruomenėms gali tekti palikti savo namus.
Dauguma klimato kaitos migrantų galbūt ir neperžengs savo šalies sienų, tačiau neabejojama, kad bus ir tokių, kurie neturės kitos išeities, kaip tik prieglobsčio ieškotis svetur.
Jei visi šios galimos grėsmės aspektai bus gerai apgalvoti ir suvaldyti, žmonėms bus lengviau prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Tačiau jei grėsmė taps nevaldoma, gali ištikti nauja humanitarinė krizė. Apskritai, pasak S.Groffo, dabartinės šioje srityje taikomos priemonės yra neveiksmingos. Ir kilmės, ir kelionės tikslo šalys turėtų nedelsdamos pradėti rūpintis, kad žmonėms persikelti iš vienos šalies į kitą būtų paprasčiau ir saugiau. Taip pat turi būti pasirūpinta ir tais gyventojais, kurie negali sau leisti išvykti.
Klimato kaita bus tik vienas iš veiksnių, ateityje paskatinsiančių migraciją. Ir nors atskirti, ar žmogus namus palieka dėl klimato kaitos sukeltų nepatogumų, ar dėl kitų priežasčių, bus ko gero vis sunkiau, juk akivaizdu, kad klimato aspektas čia bus svarbiausias, įsitikinęs straipsnio autorius. Nuolat susidurdami su tokiomis iš lėto progresuojančiomis grėsmėmis kaip erozija, taip pat su ūmiais pavojais, kuriuos sukelia, pavyzdžiui, ciklonai, žmonės ima nerimauti dėl to, ar jiems pavyks išsaugoti savo pragyvenimo šaltinius.
Šiuo metu pažeidžiamiausias – Azijos regionas
Daugiausia rizikos grupei priskiriamų žmonių šiuo metu gyvena Azijoje – šiame regione klimato kaitos poveikis ypač stiprus. Devynios iš dešimties šalių, kuriose dauguma gyventojų įsikūrę neaukštai virš jūros lygio išsidėsčiusiose vietovėse (atitinkamai, čia didesnį pavojų kelia potvyniai, audros, vandens druskingumo padidėjimas ir erozija), yra Azijoje. Tai lėmė pastaraisiais dešimtmečiais suaktyvėjęs kraustymasis į didžiuosius miestus.
Prognozuojama, kad iki 2060 m. Azijos žemumų vietovėse gyvenančių žmonių skaičius, palyginti su 2000-ųjų duomenimis, gali išaugti dvigubai, t. y. iki 983 mln., – tai sudarys 70 proc. visų pasaulio gyventojų. Kitose regiono vietovėse, dėl mažėjančio kritulių kiekio, didėjančio vandens druskingumo, ledynų traukimosi ir dykumėjimo procesų ėmus stigti vandens, gali kilti grėsmė žmonių pragyvenimo šaltiniams, didėti maisto ir vandens kainos.
Daugiausia rizikos grupei priskiriamų žmonių šiuo metu gyvena Azijoje – šiame regione klimato kaitos poveikis ypač stiprus.
Šios skaudžios prognozės gali ir nepasitvirtinti, tačiau tik tuo atveju, jei klimato kaitą pavyks sušvelninti. Pasak S.Groffo, nė vienai šaliai dar neatėjo laikas atsipūsti, o Azijos šalys – visų pirma – turi būti pasirengusios blogiausiam scenarijui. Gali būti, kad joms teks imtis ilgalaikių nacionalinių priemonių, panašių į tas, kurios šiuo metu taikomos Kiribatyje – čia įgyvendinama „orios emigracijos“ programa, pagal kurią šios Ramiojo vandenyno salų valstybės piliečiai dalyvauja specialioje, susirasti deramą darbą užsienyje padedančioje mokymo programoje.
Reikalingos veiksmingos nacionalinės priemonės
Siekiant pasirengti galimiems Azijos šalyse prognozuojamiems scenarijams ir įvardyti, kokių klimato kaitos padarinių galima tikėtis ir kada jie gali pasireikšti, taip pat nustatyti, kaip, priklausomai nuo šio poveikio, gali kisti migracijos modeliai, reikės išnagrinėti ir įvertinti daugybę duomenų.
Turėdamos tikslius duomenis, šalių vyriausybės galėtų tikslingiau formuoti savo vidaus politiką. Šiuo tikslu jos visų pirma turėtų nuodugniau atlikti gyventojų surašymą – marginalizuotos bendruomenės, pavyzdžiui, lūšnynų gyventojai, surašymuose paprastai nedalyvauja – ir įtraukti šiuos duomenis į nacionalines duomenų bazes. Tai padėtų stebėti pažangą ir nustatyti, kurioms bendruomenėms gali grėsti pavojus. Šia informacija galėtų būti mainomasi viso regiono mastu.
Vyriausybės turėtų užtikrinti, kad piliečiams pakaktų informacijos apie galimą klimato kaitos poveikį, idant pasirengti galimoms negandoms galėtų ir tie, kurie palikti namų nenori arba negali sau to leisti. Migrantų kilmės šalys turėtų būti pasirengusios nacionalinius nelaimių rizikos vertinimus (kad atitinkamai galėtų planuoti galimus nuostolius) bei išsamius grėsmių žemėlapius ir įsidiegusios išankstinio perspėjimo apie nelaimes sistemas bei kitą infrastruktūrą. Svarbu ir tai, kad nauji gyvenamieji būstai, tiltai, vandentiekio vamzdynai ir kiti statiniai būtų projektuojami taip, kad atlaikytų pavojingas oro sąlygas, rašo S.Groffas.
Vyriausybės turėtų pasirūpinti ir tuo, kad svetur išvykstantys piliečiai galėtų su savimi persikelti ir jiems priklausančias socialines išmokas. O kelionės tikslo šalys turėtų apgalvoti galimybę perkeltiesiems asmenims suteikti darbo vietą, kaip tai daroma, pavyzdžiui, pagal Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje įgyvendinamas sezoninių darbuotojų programas. Kelionės tikslo šalyse galėtų veikti migrantams skirti užimtumo ir mokymo centrai, nes dauguma atvykėlių veikiausiai neturės darbui mieste reikalingų įgūdžių, be to, šiose šalyse turėtų būti pripažįstami kvalifikaciją patvirtinantys kilmės šalies dokumentai.
Ar klimato kaitos sukelta migracija atneš palengvėjimą, ar chaosą, priklausys nuo politinių sprendimų ir investicijų, dėl kurių susitarsime šiandien.
Labai svarbu, kad kelionės tikslo šalys investuotų į tvarią infrastruktūrą ir užtikrintų naujai atvykstantiesiems pagrindines paslaugas. Kai kurie miestai vangiai teikia šias paslaugas, nes baiminasi, kad atvykėlių srautas gali didėti. Tačiau toks požiūris migrantus verčia kurtis lūšnynuose, o tai savo ruožtu sukelia dar daugiau problemų. Kaip nurodo S.Groffas, verčiau migrantus telkti ne pažeidžiamose kaimo vietovėse, o arčiau vidutinio dydžio miestų, kuriuose, turėdami galimybę naudotis būtiniausiomis paslaugomis, atvykėliai nebūtų pasmerkiami marginalizacijai.
Problemą galima paversti nauda
Laikantis šio visapusiško požiūrio būtų galima pasiekti, kad migracija taptų ne dar vienu klimato kaitos poveikio aspektu, o priemone, bent iš dalies padedančia su ja kovoti. Tokiems planams įgyvendinti daugeliui šalių prireiks papildomų finansinių išteklių, todėl verta atkreipti dėmesį, kad 2015 m. Paryžiaus susitarime dėl klimato kaitos numatyta darbo grupė, kurios uždavinys – spręsti gyventojų perkėlimo dėl klimato kaitos klausimą. Vienas pagrindinių šios darbo grupės tikslų – užtikrinti, kad prisitaikymui prie klimato kaitos skirti finansavimo mechanizmai apimtų ir migracijos aspektą.
Kaip teigia S.Groffas, šiuo opiu klausimu reikėtų aktyviau diskutuoti visame pasaulyje. Ar klimato kaitos sukelta migracija atneš palengvėjimą, ar chaosą, priklausys nuo politinių sprendimų ir investicijų, dėl kurių susitarsime šiandien. Būtina veikti dabar, kad pažeidžiamos bendruomenės turėtų šansą ateityje.
