2021 metų gegužės 23 dieną iš Atėnų į Vilnių skridęs „Ryanair“ lėktuvas Lietuvos sostinės nepasiekė – Baltarusijos valdžia privertė jį nusileisti Minske. Ten buvo sulaikyti du jo keleiviai: 26-erių Romanas Pratasevičius ir jo tuometė mergina, Lietuvoje studijavusi 23-ejų Sofija Sapega.
Apie tą dieną ir tai, kas vyko vėliau, pasakojo liudininkai, kalbėjo tarptautinių organizacijų atstovai, Baltarusijos valdžia ir pats R.Pratasevičius. S.Sapega visą šį laiką liko nuošalyje. Dabar, praėjus penkeriems metams, interviu portalui „Zerkalo“ ji papasakojo, ką pati patyrė po priverstinio lėktuvo nutupdymo.
Prieš interviu S.Sapega įspėjo neatskleisianti, kokiomis aplinkybėmis jai buvo suteikta malonė. Pasak jos, toks neviešas susitarimas buvo viena iš paleidimo sąlygų. Ji taip pat atsisakė pasakoti kai kurias lėktuvo nutupdymo ir tardymų detales, nes tai galėtų pakenkti jos artimiesiems.
„Apie save galiu papasakoti viską, bet nenoriu, kad dėl to mano šeima patirtų nemalonumų ar vėl nukentėtų“, – sakė S.Sapega.
Pranašiškas sapnas ir įtartini vyrai
S.Sapega pasakojo, kad skrydžio į Vilnių dieną jiedu su R.Pratasevičiumi atsikėlė anksti: lėktuvas turėjo išskristi vienuoliktą ryto, o iki oro uosto dar reikėjo nuvažiuoti traukiniu. Vos pabudęs Romanas papasakojo ją vėliau sukrėtusius įvykius primenantį sapną.
„Pabundame, ir Romanas staiga sako: „Klausyk, sapnavau, kad mes su tavimi nusileidžiame Minske ir ten prasideda kažkas labai blogo.“ Kas konkrečiai sapne vyko toliau, jis jau nebeprisiminė“, – pasakojo S.Sapega.
Į Graikiją pora buvo išvykusi dviem savaitėms. Pirmiausia apsistojo Atėnuose, vėliau keltu išplaukė į Kretą. Pasak S.Sapegos, prieš kelionę abu daug dirbo, todėl norėjo pailsėti. Tuo pat metu Graikijoje lankėsi ir Sviatlana Cichanouskaja. Jos biuras paprašė R.Pratasevičiaus pafilmuoti delegaciją, o S.Sapega tuo metu vaikščiojo po miestą ir lankė įžymias vietas.
Kelionė turėjo padėti ir išsaugoti poros santykius, kurie tuo metu jau buvo pradėję byrėti.
„Tikriausiai abu tikėjomės, kad aplinkos pakeitimas padės. Tuomet dar nežinojome, kuo visa tai baigsis“, – sakė ji.
Paklausta, ar prieš skrydį iš Atėnų nepastebėjo įtartinų žmonių arba sekimo ženklų, S.Sapega prisiminė du susitikimus. Pirmasis įvyko dar Vilniuje, kai autobusas vežė keleivius prie lėktuvo, skridusio į Atėnus. Tuo metu galiojo pandemijos ribojimai, visi dėvėjo kaukes, tačiau greta stovėjęs vyras atpažino R.Pratasevičių.
„Jis tiesiai paklausė: „O jūs kartais ne Pratasevičius?“ Romanas iškart sutriko, buvo matyti, kad jaučiasi nejaukiai. Tačiau atsakė: „Na, taip.“ O vyras sako: „Aš su protestais niekaip nesusijęs, bet jus atpažinau“, – prisiminė S.Sapega.
Pasak jos, pati tuo metu nebuvo viešai žinoma. Po šio pokalbio jiedu ramiai išskrido į Atėnus.
Antrasis susitikimas įvyko kelionės pabaigoje. Grįžę iš Kretos į Atėnus, kitą dieną jiedu stovėjo eilėje į skrydį Vilniaus kryptimi.
„Aplink negirdėjau kalbant rusiškai, ir patys tylėjome. Staiga iš nugaros priėjo kažkoks neaukštas, niekuo neišsiskiriantis vyras su juoda kepuraite. Jis paklausė: „Čia skrydis į Vilnių?“ Atsisukome. Aš nieko nepasakiau, o Romanas atsakė: „Taip.“ Vyras tarė: „Na, aišku“, – ir nuėjo. Daugiau jo niekada nemačiau – nei lėktuve, nei vėliau“, – pasakojo ji.
Vis dėlto tuomet šiems susitikimams pora didelės reikšmės neteikė.
„Buvome jauni ir, tikriausiai, šiek tiek naivūs. Nesinorėjo kiekviename keistame epizode ieškoti kokios nors paslėptos prasmės. Todėl rimtai nesvarstėme, kad visa tai galėtų ką nors reikšti“, – sakė S.Sapega.
Lėktuvo pagrobimo drama
S.Sapega sėdėjo lėktuve su ausinėmis ir buvo užsnūdusi. Iki nusileidimo buvo likę maždaug penkiolika–dvidešimt minučių, kai keleiviams pranešta, kad dėl kilusios grėsmės lėktuvas turės leistis Minske.
„Audringai nereagavau: nešaukiau, neverkiau. Bet kažkuriuo metu pastebėjau – dreba keliai. Tačiau mintys buvo visiškai aiškios, supratau, kas vyksta.
O Romanas ėmė šaukti skrydžio palydovui: „Negalima, nereikia dabar tupdyti lėktuvo, jie mus nori sučiupti!“ Jis labai supanikavo, tiesiog puolė į isteriją. Todėl kai girdžiu, kad jis esą viską žinojo iš anksto ir buvo žvalgas, man sunku tuo patikėti, prisiminus tai, ką pati mačiau.
Negaliu įlįsti jam į galvą ir tiksliai žinoti, ką jis galvojo. Ir nenoriu. Bet tą akimirką jis atrodė kaip žmogus, kuris iš tiesų išsigando ir visiškai nežinojo, ką daryti.
Tos emocijos ir tai, ką mačiau per visą mūsų santykių laiką, man visiškai nesiderino su žmogaus, kuris viską iš anksto žinojo ir kontroliavo, įvaizdžiu. Mačiau žmogų, apimtą kažkokios gyvuliškos baimės – jis bijojo, kad jį nužudys.
Jis iškart atidavė man visus savo elektroninius įrenginius. O aš tuo metu, pati nežinau kaip, įsijungiau telefoną ir sugebėjau paskambinti.
Sofija Sapega pasakojo spėjusi perspėti vieną iš „Baltarusijos juodosios knygos“ projekto, kuriame dirbo, organizatorių Danilą Bogdanovičių.
„Paskambinau Danilai ir pasakiau: „Danila, leidžiamės Minske. Mane greičiausiai pasodins.“ Ir viskas. O ką dar galėjau padaryti būdama ore?“ – sakė ji.
S.Sapega pripažino numačiusi, kad gali būti sulaikyta, tačiau įsivaizdavo visai kitokias aplinkybes – kaukėtų pareigūnų operaciją, per kurią ją sučiuptų gatvėje ir išvežtų.
„Bet kad nutupdytų lėktuvą ir surengtų tokį spektaklį viso pasaulio akivaizdoje… Kad net „Hamas“ neigtų prisidėjusi prie to, kas vyksta… To net įsivaizduoti negalėjau“, – kalbėjo ji.
Pasak S.Sapegos, R.Pratasevičius nieko perspėti nespėjo. Jos manymu, iš baimės jis nebegalėjo racionaliai mąstyti.
„Jis labai išsigando. Man atrodo, panika tiesiog visiškai atėmė iš jo gebėjimą bent kiek racionaliai mąstyti“, – sakė ji.
Išlipus iš lėktuvo, anot S.Sapegos, prasidėjo parodomoji patikra: keleiviai buvo apieškomi, pasitelkti šunys, tačiau nieko nerasta. Tuomet visų paprašyta eiti į oro uostą muitinės patikros. Kokių tarnybų darbuotojai juos pasitiko, ji tiksliai pasakyti negalėjo, tačiau prisiminė, kad vienas vilkėjo uniformą. Būtent jis nusivedė R.Pratasevičių, o ji liko eilėje.
„Mes su Romanu pasukome į skirtingas puses, tarsi apskritai vienas kito nepažinotume“, – pasakojo S.Sapega.
Ji prisiminė tuo metu buvusi stebėtinai susikaupusi – pasak jos, taip psichika mėgino apsisaugoti. Laukti, kol keleiviams leis išlipti iš lėktuvo, teko gana ilgai. Už jos stovėjusi lietuvių kompanija aptarinėjo „Twitter“ paskelbtą nuotrauką, kurioje buvo matyti, kaip išvedamas R.Pratasevičius. Šiek tiek lietuviškai suprantanti S.Sapega paprašė parodyti nuotrauką.
„Priešais mane stovėjęs vaikinas paklausė: „Čia tavo vaikinas?“ Atsakiau: „Taip.“ Jis pasakė: „Labai užjaučiu.“ Kiti irgi palinkėjo laikytis. Tuomet supratau, kad turiu bent pamėginti apsidrausti. Parašiau mamai: „Jei po pusvalandžio tau neparašysiu, mama, man reikia advokato.“ Ji iškart atsakė: „Sonečka, Sonečka, kas vyksta?“ Pakartojau žinutę“, – prisiminė ji.
Tuo metu S.Sapega jau suprato, kad padėtis labai bloga, tačiau nežinojo, kas jos laukia.
„Ne tai, kad būčiau galvojusi, jog tuoj mirsiu, bet jaučiau: mano gyvenimas tuoj pasikeis visiškai nenuspėjamai. Ir visiškai neįsivaizdavau, kas bus toliau“, – sakė ji.
Vėliau paaiškėjo, kad jos tėvai tą dieną klausėsi radijo. Per jį ir išgirdo, kad iš Atėnų į Vilnių skridęs lėktuvas nepasiekė kelionės tikslo ir nusileido Minske.
Pasak S.Sapegos, keleiviai elgėsi visiškai ramiai: prisisegė saugos diržus ir laukė nusileidimo, tarsi nieko neįprasto nebūtų vykę. Išlipę iš lėktuvo jie nuėjo į oro uosto pastatą, kur muitininkai pradėjo kviesti moteris patikrai.
„Pagalvojau: „Tai manęs ieško.“ Pastovėjau porą minučių, o paskui pamaniau: kam versti žmones laukti? Kai kam Vilniuje dar reikia persėsti į kitą lėktuvą, jie gali pavėluoti į savo skrydžius. Na, liksiu paskutinė – ir kas? Koks skirtumas, ar išeisiu pirma, ar paskutinė?“ – pasakojo ji.
Galiausiai S.Sapega patikrai nuėjo viena pirmųjų. Ji turėjo nedidelį, maždaug aštuonių kilogramų lagaminą. Jį patikrinę pareigūnai nieko nerado, tačiau netrukus prie jos priėjo du oro uosto darbuotojai.
„Jūs Sapega Sofija Andrejevna?“ – paklausė jie. Patvirtinusi savo tapatybę, ji išgirdo nurodymą eiti kartu.
Pasak S.Sapegos, darbuotojai paėmė jos pasą ir nuskenavo jį visuose kontrolės punktuose, tad atrodė, lyg patikrą ji būtų praėjusi pati. Tuomet ją nuvedė į nedidelį kambarį.
„Ten pamačiau aukštą rudaplaukį vyrą, apsuptą Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija valdybos darbuotojų. Tai buvo Arturas Gaiko. Tą akimirką pagalvojau: „O, velnias!“ – prisiminė ji.
A.Gaiko buvo į projektą „Baltarusijos juodoji knyga“, kuriame dirbo S.Sapega, infiltruotas jėgos struktūrų pareigūnas.
Areštinėje patyrė smurtą ir pažeminimus
Atvežtą į Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija valdybą S.Sapegą nuvedė į kabinetą, kur surašė sulaikymo protokolą ir privertė nusifilmuoti vadinamajame atgailos vaizdo įraše. Filmavimą teko kartoti, nes ji nuolat užsikirsdavo. Iš pradžių pareigūnai norėjo jai už nugaros pakabinti raudonai žalią Baltarusijos vėliavą, tačiau ji atsisakė kalbėti jos fone. A.Gaiko liepė vėliavą patraukti, o kitas pareigūnas pagrasino smurtu.
„Jis tiesiai pasakė: „Arba skaitai tekstą, arba mes tave čia pat sumušime.“ Namuose manęs niekada nemušė, ir nenorėjau, kad mane sumuštų ten. Galiausiai perskaičiau viską, ką man davė. Man atrodo, iš paties vaizdo įrašo buvo visiškai aišku, kad tiesiog sakau išmoktą tekstą ir darau tai ne savo noru“, – pasakojo S.Sapega.
Vėliau ją nuvežė į Tyrimų komitetą. Ten ji sužinojo esanti sulaikyta dėl masinių neramumų organizavimo, nors, pasak jos, su tuo neturėjo nieko bendra.
Gegužės 23-iąją, apie dešimtą vakaro, S.Sapega buvo atvežta į areštinę. Pasak jos, kameroje buvo siaubingai šalta – atrodė, kad vos aštuoni laipsniai šilumos. Iš Graikijos ji grįžo vilkėdama plonus marškinėlius ir lengvą striukę, todėl pirmąją naktį, praleistą ant grindų padėto čiužinio, labai sušalo.
Kitą dieną ją perkėlė į kamerą, kurioje buvo abstinencijos simptomus patiriančių ir seksualines paslaugas teikusių moterų. Kad bent kiek sušiltų, S.Sapega sėdėjo apsikabinusi vieną iš jų, vilkėjusią pūkinę striukę.
„Tuomet man atrodė, kad tai – mano galas. Ne lėktuve, kai paaiškėjo, kad mus veža į Minską, o būtent čia, kameroje. Radau kažką panašaus į akmenuką ar muilo gabalėlį ir ant purvinos žalios sienos parašiau: „Aš čia mirsiu.“ Neturėjau jokios vilties ištrūkti. Tačiau beveik nieko nejaučiau. Nuo sulaikymo nė karto nebuvau verkusi“, – pasakojo ji.
Pareigūnų elgesį S.Sapega apibūdino kaip niekinamą. „Jiems buvau ne žmogus, ne jauna mergina, o padugnė“, – sakė ji.
Sulaikymo dieną, pasak S.Sapegos, jos nemušė, tačiau vėliau areštinėje ji patyrė smurtą. Vieną ankstyvą rytą į kamerą atėjo vyresnis nei 45 metų vyras, vilkintis juodus marškinius, kelnes ir ryšintis juodą kaklaraištį. Kas jis buvo, ji iki šiol nežino. Vyras liepė jai išeiti į koridorių, kur stovėjo ir jaunas prižiūrėtojas su lazda.
„Jis man sako: „Atsisuk.“ Atsisuku – ir gaunu smūgį į nugarą. Nieko nepasakiau, neišleidau nė garso. Viskas vyko tarsi ne su manimi, lyg būčiau nebyli stebėtoja. Skausmo irgi nejaučiau. Tuomet mane vėl atsuko veidu į tą juodai apsirengusį vyrą. Jis pasakė: „Na, padugne, dabar tai įkliuvai.“ O aš tylėjau. Ką man pasakyti?“ – prisiminė S.Sapega.
Ji teigė, kad daugiau fizinio smurto atvejų nebuvo.
S.Sapega pareigūnų elgesį siejo su tuo, kad buvo viena iš keturių „Baltarusijos juodosios knygos“ įkūrėjų. Pasak jos, kanalas buvo sukurtas pareigūnų nusikaltimams fiksuoti, o ne kam nors pakenkti ar svetimam turtui niokoti. Informacija plaukė iš visos šalies.
Areštinėje Akrescino gatvėje S.Sapega praleido dvi paras – nuo gegužės 23 iki 25 dienos. Tuomet ją perkėlė į KGB tardymo izoliatorių. Iš pradžių buvo numatyta ją vežti į kitą įstaigą – vadinamąją Volodarką, tačiau planai pasikeitė po skambučio iš KGB.
Per apklausą Tyrimų komitete ji pripažino dirbusi „Baltarusijos juodojoje knygoje“, nes neigti tai jau nebebuvo prasmės. Tačiau, remdamasi Konstitucija, atsisakė duoti parodymus.
„Atrodė, kad tuoj mane išveš į pirmąjį tardymo izoliatorių, bet kažkuriuo metu valdybos darbuotojui paskambino iš KGB ir pasakė: „Ją reikia vežti čia“, – prisiminė S.Sapega.
KGB tardymo izoliatoriaus kamerą ji sakė prisimenanti iki šiol.
„Ji priminė karstą: tolimajame gale šiek tiek platėjo, o durų link siaurėjo. Langas buvo visai mažytis, o vietoj tualeto stovėjo kibiras“, – pasakojo ji.
Būtent ten S.Sapegą pirmą kartą aplankė Rusijos konsulas. Pasak jos, susitikimas įvyko beveik atsitiktinai: vėliau diplomatas pasakojo užėjęs į katedrą pasimelsti ir tuo metu sužinojęs, kad ji perkelta į netoliese esantį KGB izoliatorių. Jis nusprendė atvykti.
Tačiau kelias paras beveik nemiegojusi ir didžiulį stresą patyrusi S.Sapega juo nepasitikėjo.
„Sėdėjau ir galvojau: „Kas tu apskritai toks? Konsulas? Netikiu.“ Jis paklausė, ar reikia ką nors perduoti tėvams. Atsakiau: „Gal galite mane iš čia išvežti, prašau?“ – prisiminė ji.
Konsului tikslinantis, ko jai reikia, S.Sapega nesugebėjo net įvardyti būtiniausių daiktų. Trūko higienos priemonių, švarių drabužių, kojinių, apatinių, maisto, galimybės nusiprausti ir nusiskusti. Anksčiau jai niekada nebuvo tekę viso to neturėti.
Galiausiai ji paprašė drabužių. Mama perdavė senų, sode dėvėtų rūbų – pasak S.Sapegos, ir ji tuomet dar neįsivaizdavo, kad dukra gali būti įkalinta ilgam. Vėliau siuntinių sulaukdavo tiek, kad, išleidžiama į namų areštą, dalį daiktų galėjo palikti kitoms kalinėms.
KGB tardymo izoliatoriuje S.Sapega praleido mėnesį. Visą tą laiką, pasak jos, atsisakė duoti parodymus.
„Nuo vaikystės esu tokia: jei man kas nors nepatinka, tiesiog nutylu ir nieko nesakau. Be to, buvo principas, kurį turbūt dar darželyje išmokau: nieko neišduoti“, – sakė ji.
A.Gaiko kelis kartus mėgino ją įkalbėti prisipažinti. Kartą, atvežęs į valdybos būstinę, nusivedė į kabinetą, užplikė arbatos ir pradėjo pokalbį dviese.
„Sakė maždaug taip: „Na, Sonia, dabar prisipažink – ir išeisi. Tokiai kaip tu neverta sėdėti dvylika metų. Juk esi normali.“ Turėjau visiškai pripažinti kaltę, pageidautina – pasirodyti kokioje nors laidoje, kaip Pratasevičius, ir padėti tyrimui“, – pasakojo S.Sapega.
Nepraėjus nė dešimčiai minučių į kabinetą įėjo valdybos viršininko pavaduotojas Michailas Bedunkevičius. Pasak jos, jis iškart ėmė grasinti.
„Iki šiol stebiuosi, kaip tokį laipsnį ir antpečius turintis pulkininkas gali kalbėti kaip neišprusęs chamas. Iškart pradėjo grasinti, kad mane sutraiškys, sumals į miltus, bet, žinoma, pagal įstatymą. Praėjo tiek metų, o aš vis dar negaliu susitaikyti su jo žodžių absurdiškumu“, – sakė ji.
Kitą dieną tyrėja vėl paklausė, ar S.Sapega pripažįsta kaltę. Ji dar kartą, remdamasi Konstitucija, atsisakė duoti parodymus.
„Buvau įpratusi nieko neišduoti ir iš kitų tikėjausi to paties. Man viskas buvo paprasta – jei tylime, vadinasi, tylime kartu“, – sakė S.Sapega.
Tikėjosi, kad ir Pratasevičius tylės
Pasak S.Sapegos, R.Pratasevičius parodymus pradėjo duoti vos po kelių valandų nuo sulaikymo ir už tai sulaukė privilegijų. Jau išleista į namų areštą ji sužinojo, kad jam pirko marškinius viešiems pasirodymams, atnešdavo kebabų, leido būti atskirame kambaryje su lova, o ne tardymo izoliatoriaus kameroje.
„Labiausiai mane nustebino, kai jis papasakojo gėręs su KGB darbuotojais. Neįmanoma tampa įmanoma. Botago ir meduolio metodas jam suveikė idealiai“, – sakė ji.
Apie R.Pratasevičiaus duotus parodymus S.Sapega teigė sužinojusi tik susipažinusi su bylos medžiaga.
„Apie mane jis pripasakojo visą baudžiamosios bylos tomą. Papasakojo, kad dirbu „Baltarusijos juodojoje knygoje“, apie kitus darbuotojus, mano santykius su juo ir komanda – iš esmės viską, ką buvo matęs ir ką prisiminė“, – pasakojo ji.
Per tardymus pareigūnai jai primindavo, kad Romanas jau viską papasakojo, o ji vis dar tyli. Tačiau S.Sapega sakė nusprendusi už jo pasirinkimus neatsakyti.
„Tegul daro, ką nori. Aš už jį neatsakinga. Jei tyliu, vadinasi, tyliu“, – sakė ji.
Siekdami priversti ją duoti parodymus, pareigūnai, pasak S.Sapegos, spaudė per artimuosius – tėvus, jų gerovę ir R.Pratasevičių.
„Grasino, kad jis kentės ir sėdės kone amžinai. Likimo ironija: iš mūsų dviejų kolonijoje teko atsidurti tik man“, – sakė ji.
Pirmą kartą po sulaikymo jiedu susitiko KGB tardymo izoliatoriuje. Pasak S.Sapegos, R.Pratasevičius iškart ėmė įkalbinėti ją pasirašyti ikiteisminį susitarimą dėl bendradarbiavimo.
Susitikimą surengė KGB pulkininkas, kuris jai iš pirmo žvilgsnio pasirodė gana malonus, tačiau kartu – gudrus ir protingas. Jis pasikvietė S.Sapegą į kabinetą ir paklausė, kokie būtų trys jos norai.
„Atsakiau, kad noriu pamatyti tėvus, išeiti iš čia ir išgerti kavos. Apie Romaną mano norų sąraše nebuvo nė žodžio. Tuomet jis paklausė: „O Romaną nori pamatyti?“ Atsakiau: „Na, taip“, – prisiminė ji.
Pulkininkas nuvedė ją į priešais esantį kabinetą, kuriame laukė R.Pratasevičius, pasakė, kad jie turi penkiolika minučių, uždarė duris ir išėjo. S.Sapega teigė beveik neabejojusi, kad susitikimas stebimas.
„Ir tada Romanas pradėjo mane įkalbinėti. Tiesiog užgriuvo mane žodžiais: „Dieve, Sofija, juk tu nieko neišduosi. Tau reikia pasirašyti susitarimą dėl bendradarbiavimo. Jie užsienyje, o tu dabar sėsi į kalėjimą, tau skirs dvylika metų.“ O paskui jis pravirko. Buvau sukrėsta. Pirma mintis: „Ką? Jis verkia?“ – pasakojo ji.
Tačiau tuo, pasak S.Sapegos, viskas nesibaigė.
„Romanas atsiklaupė prieš mane. Aš sėdėjau ant kėdės, o jis klūpėjo priešais ir kartojo: „Sonia, prašau, pasirašyk.“
R.Pratasevičiaus teiginius, kad jis darė viską, siekdamas ją išgelbėti, S.Sapega atmetė. Taip jis buvo kalbėjęs interviu Rusijos laidų vedėjai, Vladimiro Putino krikštadukra neoficialiai vadinamai, Ksenijai Sobčak.
„Šlykštus kliedesys, sprendžiant bent jau iš to, kas iš tikrųjų vyko vėliau. Aš sėdėjau kolonijoje, o jis žaidė kompiuteriu ir kelis kartus vedė. Štai ir mamyčiukas riteris“, – sakė ji.
Matydama priešais save klūpantį ir verkiantį R.Pratasevičių, S.Sapega teigė pagalvojusi: „Tave palaužė.“ Tuo metu ji pati jau beveik mėnesį buvo praleidusi vienutėje, kur tas pačias tris knygas skaitė po du ar tris kartus. Pirmoji jai atnešta knyga buvo Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“.
Pasak S.Sapegos, iš pradžių ji negalėjo nieko valgyti, jos svoris nukrito žemiau normos, todėl jai leido gliukozę. Štai kokiomis aplinkybėmis R.Pratasevičius ją įkalbinėjo pasirašyti susitarimą.
„Pamažu pradedi eiti iš proto dėl visko, kas vyksta… Ir dar tokia situacija. Romanas verkia: „Sonia, juk tu nieko neišduodi, nieko nenutiks. Tu negali nieko išduoti, jie visi dabar Lietuvoje arba Lenkijoje“, – prisiminė ji.
Galiausiai apsvarsčiusi S.Sapega nusprendė pasirašyti. Įtakos tam turėjo ir tai, ką ji pamatė likus kelioms dienoms iki susitikimo: į jos kamerą buvo atvesta Natalija Matvejeva, figūravusi pilietinės savigynos būrio byloje.
„Jos veide nebuvo sveikos vietos – visas buvo violetinis“, – pasakojo S.Sapega. Paklausta, ar moteris buvo sumušta, ji patvirtino.
Tačiau apsispręsti ją paskatino ir išlikę jausmai R.Pratasevičiui bei baimė dėl jo likimo.
„Bijojau, kad jam viskas baigsis blogai. Mačiau jį klūpantį prieš mane ir verkiantį… Dabar, praėjus laikui, suprantu, kad tai buvo savotiškas žaidimas jausmais. O tas KGB pulkininkas, regis, labai gerai perprato mano psichologiją“, – sakė ji.
S.Sapegos manymu, pareigūnas suprato, kad dėl kito žmogaus ji gali jaudintis labiau nei dėl savęs.
„Žinojo, kaip mane spausti ir neperspausti. Profesionaliai padirbėjo, ką ir pasakysi“, – karčiai pastebėjo ji.
Pasirašiusi susitarimą dėl bendradarbiavimo, S.Sapega turėjo pateikti visą turimą informaciją. Tačiau, pasak jos, pareigūnai jau buvo paėmę jos telefoną ir nešiojamąjį kompiuterį, kurį po daugiau nei mėnesį trukusių bandymų galiausiai „nulaužė“.
S.Sapegos vertinimu, praktinės naudos iš šio susitarimo Baltarusijos pareigūnams beveik nebebuvo – į „Baltarusijos juodąją knygą“ infiltruotas A.Gaiko didelę dalį informacijos žinojo dar iki jos sulaikymo.
„Kad ir ką būčiau pasakiusi ar padariusi, daug kas jau buvo užfiksuota. Kartą net tyrėja man pasakė, kad mano prisipažinimas ir bendradarbiavimas – tik dėl akių“, – pasakojo ji.
Todėl susitarimą S.Sapega sakė vertinusi kaip politinio farso dalį. Byla sulaukė didelio dėmesio, Rusija stojo jos ginti, skambėjo reikalavimai paleisti ją kaip Rusijos pilietę.
„Kad ir kaip vertinčiau dabartinę Rusijos politiką, negaliu paneigti, kad tuomet tai atliko svarbų vaidmenį ir, mano manymu, padėjo man išsigelbėti“, – sakė ji.
S.Sapega pripažino kaltę ir papasakojo apie „Baltarusijos juodosios knygos“ veiklą, komandos narius bei informacijos šaltinius. Pasak jos, informacija buvo gaunama per pokalbių robotus ir iš žiniasklaidos – tuo metu ją rasti nebuvo sunku.
Ji kategoriškai paneigė, kad susitarimas įpareigojo bendradarbiauti ir ateityje.
„Tai buvo politinis žingsnis – parodyti, kad pasidaviau, atgailauju. Jie ir taip turėjo Arturą Gaiko, kuris žinojo gerokai daugiau už mane“, – teigė S.Sapega.
Praėjus porai dienų nuo susitarimo pasirašymo, ji buvo išleista į namų areštą.
Namų areštas – kartu su Pratasevičiumi
Namų areštą S.Sapega ir R.Protasevičius iš pradžių atliko dviejų aukštų name netoli Minsko. Pasak jos, KGB darbuotojai jį išsinuomojo apsimetę informacinių technologijų specialistais. Aplink buvo įrengta aparatūra, leidžianti stebėti, kas pravažiuoja pro namą. Abu ten nuvežė akis uždengę miego kaukėmis.
„Paprastai vežamiems įkaitams ant galvos užmauna maišą. Mūsų šiuo požiūriu šiek tiek pasigailėjo. Visi stengėsi elgtis kiek atsargiau, nes susidomėjimas mumis buvo labai didelis“, – pasakojo S.Sapega.
Jai teko vaikiška miego kaukė, o pati kelionė įstrigo kaip absurdiškas vaizdas.
„Galvoju: „Kas per… Kaip aš atrodau!“ Sėdžiu tame mėlyname mikroautobuse tamsintais langais, aplink – kagėbistai, o man ant akių – vaikiška kaukė. Siurrealizmas“, – prisiminė mergina.
Name pora gyveno viename kambaryje ir stengėsi vienas kitą palaikyti. Abiejuose aukštuose buvo po kelis pareigūnus, tačiau S.Sapega negalėjo tiksliai pasakyti, ar visi jie priklausė KGB.
„Esu įsitikinusi, kad ten viską filmavo ir įrašinėjo. Tačiau pareigūnai su manimi elgėsi visiškai mandagiai. Nė karto nepavadino padugne ar panašiai. Taip kalbėjo tik Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija valdybos darbuotojai“, – sakė ji.
Šiame name jiedu praleido maždaug mėnesį. S.Sapegos prisiminimu, po dviejų ar trijų savaičių R.Pratasevičius gavo telefoną, vėliau – nešiojamąjį kompiuterį. Jos teigimu, KGB buvo pakeitęs įrenginių programinę įrangą, kad galėtų sekti IP adresus ir kitus duomenis.
„Jis turėjo parodyti, kad yra gyvas ir sveikas. Juk sklido įvairių gandų, kad neatlaikė jo širdis ar nutiko kas nors kita, susiję su sveikata. Be to, būdamas namų arešte jis gavo prieigą prie „Twitter“. Rašyti ten buvo jo susitarimo dėl bendradarbiavimo dalis“, – pasakojo S.Sapega.
Pasak S.Sapegos, R.Pratasevičius tokius įsipareigojimus vykdė be pasipriešinimo – jos teigimu, jis pasidavė iškart.
„Tiesiog akimirksniu. Kartą jis rašė kažkokį paneigimą apie lėktuvą. Pasakiau: „Juk faktai nesutampa. Na, ką tu darai?“ Vienintelis jo atsakymas buvo: „O koks dabar skirtumas? Jokio“, – prisiminė ji.
S.Sapega teigė panašių pasiūlymų, pavyzdžiui, rašyti socialiniuose tinkluose, nesulaukusi. Jos manymu, pareigūnai žinojo, kad ji nesutiks. Ji atsisakydavo ir interviu – nesutiko kalbėtis su Jurijumi Voskresenskiu, tačiau galiausiai davė interviu propagandistei Ksenijai Lebedevai.
Iš užmiesčio namo porą perkėlė į R.Pratasevičiaus butą – jo tėvai tuo metu buvo Lenkijoje. Pasak S.Sapegos, likus kelioms dienoms iki persikraustymo pareigūnai paėmė iš jo raktus ir įrengė butą taip, kad galėtų juos stebėti visą parą.
„Butas buvo dviejų kambarių. KGB specialiojo padalinio „Alfa“ darbuotojai įsikūrė svetainėje, o mes su Romanu – miegamajame. Miegojome vienoje lovoje. Jau tada giliai viduje visa tai kėlė kažkokį šleikštulį“, – pasakojo S.Sapega.
