Kaip rašo portalas theguardian.com, Laila Haidari laikoma nusikaltėle, nors niekada nėra padariusi nusikaltimo. 40-metė moteris dirba su priklausomais nuo narkotikų žmonėmis Kabule. „Priklausomi žmonės, su kuriais dirbu yra laikomos nusikaltėliais ir pavojingais. Aš taip pat tarsi tampu nusikaltėle“, – sako ji.
Nepaisant opozicijos ir mirties grėsmės prieš aštuonerius metus Laila atidarė miesto privatų reabilitacijos centrą priklausomiems nuo narkotikų. Šis centras iki šiol jau padėjo beveik 4800 afganistaniečių, kurie būtų tiesiog benamiai, arba dar blogiau – perdozavę, jau išėję Anapilin.
Paskatino brolio priklausomybė
Moteris atidarė centrą pavadinimu „Motinos prieglauda“ po to, kai jos pačios brolis tapo priklausomas.
„Rūpinausi savo broliu ir padėjau jam išsikapstyti, nes manau, kad jis nusipelnė būti išgelbėtas. Jis geras vyrukas“, – pasakoja ji. Kiekvienas priklausomas asmuo, kuris peržengė jos centro slenkstį, anot jos, geras, tiesiog paklydęs ir nusipelnęs antro šanso gyvenime žmogus.
Afganistane narkotikų problema nėra paslaptis. Šalis antra pasaulyje opiumo gamintoja. 2017-ųjų rudenį Jungtinių Tautų paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad opiumo gamyba per metus išaugo rekordiškai – 87 proc., nepaisant du dešimtmečius dedamų JAV pastangų.
Pasak Specialiojo inspektoriaus Afganistano rekonstrukcijai (SIGAR), nuo 2001 m. JAV išleido 8,6 mlrd. dolerių kovoti su neteisėta prekyba narkotikais, tačiau šalis vis dar gamina apie 80 proc. pasaulio opiumo.
Afganistanas vis dar pralaimi kovą su narkotikais. Anot 2015-aisiais vykdytos Afganistano narkotikų vartojimo nacionaliniu mastu apklausos, 35 mln. gyventojų šalyje, skaičiuojama, yra 2,9 mln. priklausomų nuo narkotinių medžiagų žmonių. Vis dėlto nėra pakankamai valstybinių pagalbos centrų, kurie atitiktų poreikius. Kabule yra 27 tokie centrai ir apie 115 visame Afganistane. To, akivaizdu, nepakanka.
„Motinos prieglauda“ buvo įkurta 2010-aisiais. „Aš turėjau juos prižiūrėti, nuprausti, jiems gaminti maistą ir kartais net pamaitinti tuos, kurie būdavo visai nusilpę. Ir taip jie ėmė mane vadinti mama“, – paaiškina ji.
Aš turėjau juos prižiūrėti, nuprausti, jiems gaminti maistą ir kartais net pamaitinti tuos, kurie būdavo visai nusilpę. Ir taip jie ėmė mane vadinti mama, – paaiškina ji.
Iš savo santaupų Laila, kadaise norėjusi kurti filmus, išsinuomojo nedideles patalpas Vakarų Kabule ir atvėrė centro duris. Baldus jam suaukojo draugai ir šeimos nariai.
Praėjusiais metais centras priėmė 117 naujų priklausomų žmonių, daugiausia iš jų buvo išgelbėti iš po Kabulo Pul-e-Sokhta tiltu, kuris žinomas dėl po juo besirenkančių gausybės benamių. Centre vienu metu patogiai gali gyventi 25 žmonės, tačiau jame būna iki 40 gyventojų. Laila ir jos komanda bando išlaikyti ryšį su centro gyventojais ir po to, kai jie palieka jį, tačiau kadangi daugelis jų – benamiai, tai nėra lengva. Apie 20 proc. žmonių, išvykusių iš centro ir nebestebimi, vėl paslysta ir grįžta.
„Priklausomi žmonės įprastai centre būna nuo 30 iki 40 dienų. Patekę į centrą, jie savanorių išmaudomi, apskutami“, – paaiškina Jalil Pajwak, kuris pats savanoriauja centre. Anot jo, šalyje ištekliai ir prieiga prie gydymo nuo priklausomybės yra riboti. Jei kyla problemų, gydytojai čia pasirengę padėti.
„Svarbiausias žingsnis – visiškai juos atkirsti nuo narkotikų. Tai padeda jiems kovoti su savo nepriklausomybe ir jos atsikratyti“, – kalba jis.
Gyventojai skatinami prisijungti prie konsultacinių grupių ir dalyvauti susitikimuose, taip pat padėti tvarkytis ir ruošti maistą. Kiekvieną mėnesį centro išlaikymas atsieina nuo 1500 iki 3000 dolerių, priklausomai nuo to, kiek žmonių tuo metu jame gyvena. Išlaidas dalijasi Laila, jos draugai ir šeimos nariai. Ji kol kas negauna pinigų nei iš valstybės, nei iš tarptautinių organizacijų.
Atvėrė restoraną, kuriame dirba sveikstantys priklausomi asmenys
Afganistane priklausomi nuo narkotikų žmonės laikomi nepageidaujamais ir nepatogiais. „Bandymai gauti paramą priklausomiems žmonėms gydyti niekuomet tarp Afganistano žmonių nebuvo pasitinkami entuziastingai. Pirmieji metai buvo sunkiausi, atidaviau visas savo santaupas ir pinigus į šį projektą“, – kalbėjo moteris.
Tam, kad galėtų išlaikyti centrą, 2011-aisiais Laila atidarė restoraną pavadinimu, kuris reiškia „karalienės karūną“. Jame dirba centro gyventojai.
Buvo baimių, kad niekas nenorės lankytis restorane, kuriame dirba sveikstantys narkomanai. „Vis dėlto pažadinome daugybės žmonių susidomėjimą, ypač tų, kurie jau žinojo, kokią veiklą vykdome. Mūsų klientai daugiausia jauni, išsilavinę afganistaniečiai, kurie remia mūsų veiklą“, – sako ji. Restorane galima ragauti Afganistano virtuvės, arbatos ir užkandžių.
Vis dėlto visa tai pasiekti nebuvo lengva. Moteris sulaukė grasinimų mirtimi. „Mane kaltino diegiant antiislamiškas, amoralias vertybes. Kai kurie kaltino mane vadovaujant viešnamiui“, – prisipažįsta ji. Anot moters, konservatyvioje visuomenėje vyrų ir moterų laisvas bendravimas nesuvokiamas.
Mane kaltino diegiant antiislamiškas, amoralias vertybes. Kai kurie kaltino mane vadovaujant viešnamiui, – prisipažįsta ji.
Vis dėlto Laila turi rėmėjų. Mina Sharifi, mentorystės programos Afganistano mergaitėms „Sisters4Sisters“ („Seserys seserims – liet.) direktorė ir įkūrėja, teigia, kad Lailos darbas labai svarbus ir prasmingas.
„Priklausomybė yra liga, kurią reikia gydyti. Jei lauksime, kol visuomenė ir valdžia tai supras, matysime daug beprasmių mirčių“, – sako ji.
„Laila suderino kovą su narkotikais ir moters lyderystę. Tai yra du dalykai, kurie daugybei žmonių atrodo problematiški mūsų šalyje. Jos kritikai bijo pokyčių, juos baugina jos sėkmė, neturint finansinės paramos“, – apie Lailos darbus kalba M.Sharifi.
Lailos darbai pastebėti tarptautiniu mastu. Dokumentinis filmas apie jos gyvenimą ir darbą „Laila At The Bridge“ („Laila prie tilto“ – liet.) pristatytas Šiaurės Amerikoje ir keliuose Europos kino festivaliuose.
Nepaisant pavojaus savo pačios gyvybei ir saugumui, ši moteris ir toliau ryžtingai tęsia savo darbus. „Afganistanas turi trūkumų, tačiau tai gera šalis, su gerais žmonėmis, kurie laukia užuojautos. Jie nusipelnė būti išgelbėti“, – įsitikinusi Laila.
