M.Mursi oponentai kaltina jį sužlugdžius autoritarinį lyderį Hosni Mubaraką nuvertusios 2011-ųjų revoliucijos pasiekimus, kai jis koncentravo valdžią Musulmonų brolijos rankose ir nesugebėjo imtis priemonių prieš gilėjančią ekonomikos krizę.
Pasauliui ginčijantis, ar kariškių sprendimas nutraukti šio lyderio valdymą trečiadienį prilygsta tikram perversmui, analitikai sutaria dėl viena: M.Mursi ir islamiškas judėjimas patys prisišaukė savo staigų nuopuolį.
M.Mursi ir Brolija „beviltiškai bankrutavo per pastaruosius metus... Egiptiečiai prašėsi karinio perversmo – jie jį gavo“, – JAV Brookingso instituto Dohos centro analitikas Salmanas Shaikhas parašė socialiniame tinkle „Twitter“.
Musulmonų brolija, iš pradžių stebėjusi iš šalies, vėliau prisidėjo prie 18 dienų trukusio liaudies sukilimo, įkvėpto Arabų pavasario judėjimo, kuris galiausiai nuvertė H.Mubaraką 2011 metų vasario 11 dieną.
Vėliau Brolija iškėlė savo kandidatą per pirmuosius šioje šalyje demokratinius prezidento rinkimus praeitais metais. Juo tapo M.Mursi, kai paaiškėjo, jog pirmiau Brolijos pasirinktas Khairatas El Shateras negalės kandidatuoti dėl teistumo.
Analitikas Nathanas Brownas pastebėjo: „Mursi prezidentavimas, be abejo, yra viena iš didžiausių nesėkmių per Brolijos istoriją“.
M.Mursi laimėjo rinkimus, padėdamas savo islamiškajam judėjimui išeiti iš šešėlio, kuriame jam teko kiūtoti dėl dešimtmečius galiojusių draudimų ir ne kartą vykdytų represijų, valdant H.Mubarako geležinio kumščio režimui.
Analitikas Nathanas Brownas pastebėjo: „Mursi prezidentavimas, be abejo, yra viena iš didžiausių nesėkmių per Brolijos istoriją“.
Netgi Brolijos sąjungininkai kritikavo M.Mursi ir islamiškąjį judėjimą dėl jų pastangų vadovauti šaliai.
„Prezidentas delsė. Jo judėjimas ... prarado bet kokias realias galimybes susikurti nacionalinį pagrindą, kuris būtų izoliavęs kontrrevoliuciją, – sakė vienas iš partijos “al Wasat„ lyderių Mohammedas Mahsubas (Mohamedas Mahsubas). – Brolijos vadovaujančiam biurui tenka atsakomybė dėl šio žlugimo.“
1928 metais įkurta Musulmonų brolija pareiškė sieksianti sukurti „islamo kartą“, kuri taptų pagrindu valstybei, valdomai šariato – islamo teisės – principais.
Jos ilgas laukimas pagaliau atsipirko per 2012 metų prezidento rinkimus, kai M.Mursi antrajame rate įveikė buvusį oro pajėgų vadą Ahmedą Shafiqą.
Prisaikdintas praeitų metų birželio 30-ąją, M.Mursi pradėjo pamažu įsitvirtinti politinėje scenoje ir galiausiai prisiėmė itin didelius įgaliojimus lapkritį.
Dėl to žingsnio iškilus opozicijos veikėjas Mohamedas ElBaradei kaltino prezidentą uzurpavus valdžią ir tapus „nauju faraonu“. Tuo metu kilo pirmieji protestai dėl M.Mursi valdymo.
Po mėnesio prezidentas pablogino padėtį, stumdamas prieštaringai vertinamą konstitucijos projektą, kurį parengė komitetas, dominuojamas islamistų ir boikotuojamas liberalų bei krikščionių.
Galiausiai M.Mursi ir Musulmonų brolija sužlugdė savo galimybes išlikti prie valstybės vairo, nesugebėję tapti visų egiptiečių lyderiais, imtis priemonių prieš ekonomikos krizė ir pelnyti didelę įtaką turinčios kariuomenės pasitikėjimą.
„Taip, tiesa, kad Brolijai sekėsi per rinkimus; kad ji nesugebėjo visavertiškai vadovauti, tačiau vis tiek prisiėmė atsakomybę dėl neįveikiamų Egipto problemų“, – analitikas N.Brownas rašo internetiniame žurnale „New Republic“.
„Nepaneigiama, kad Mursi ir Brolija padarė beveik kiekvieną įmanomą klaidą ... – per greitai siekdami politinės valdžios arba nesugebėdami sukurti koalicijos su kitais, – pridūrė jis. – Jie susipriešino su potencialiais sąjungininkais, ignoravo kylantį nepasitenkinimą, skyrė daugiau dėmesio savo valdžios įtvirtinimui, o ne visų jiems prieinamų priemonių naudojimui; vartojo retoriką, kuri geriausiu atveju buvo kurčia tonui, o blogiausiu – grasinama.“
Tačiau JAV strateginių tyrimų bendrovė „Stratfor“ pastebėjo, kad kariškiai taip pat atliko didelį vaidmenį M.Mursi ir Brolijos puolime.
„M.Mursi niekada nebuvo iš tikrųjų perėmęs vyriausybės aparato kontrolės: iš dalies dėl to, kad buvo politiškai silpnas, iš dalies – kad Musulmonų brolija nebuvo pasiruošusi valdyti, iš dalies – kad kariškiai niekada nebuvo sudėję rankų“, – sakoma analitinėje apžvalgoje, paskelbtoje „Stratfor“ tinklalapyje.
Galiausiai „kariškiai nenorėjo pamatyti chaoso ... Kariškiai nepasitikėjo Musulmonų brolija ir mielai pasirūpino išspirti ją iš valdžios“, rašo portalas.
