Nuo septintojo dešimtmečio pradžios S.Wiesenthalio vardas naudojamas kaip nacių medžioklės sinonimas. Jo autoritetu šventai tikima. S.Wiesenthalis buvo 4 kartus nominuotas Nobelio taikos premijai, įšventintas į britų garbės riterius, apdovanotas JAV prezidento laisvės medaliu, priimtas į Prancūzijos garbės legioną ir pažymėtas dar mažiausiai 53 apdovanojimais. Jam priskiriami nuopelnai "nurėžus apie 1100 nacių skalpus", bet pirmiausia jis minimas už pastangas susekant Adolfą Eichmaną, vieną didžiausių karo nusikaltėlių.
Tačiau naujos knygos "Blogio medžioklė" ("Hunting Evil") autorius Guy Waltersas mano, kad S.Wiesenthalio reputacija pastatyta ant smėlio: jis tikras melagis. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki mirties 2005 metais S.Wiesenthalis nuolat melavo apie savo tariamą A.Eichmanno medžioklę ir kitus nacių persekiojimo žygdarbius. Jis prikūrė pasipiktinimą keliančių istorijų apie savo veiklą karo metais ir melavo apie savo akademinį išsilavinimą. Trijose jo prisiminimų knygose daugybė nesutapimų, o ir patys prisiminimai prieštarauja to meto dokumentams. S.Wiesenthalio nepagarba tiesai leidžia abejoti viskuo, ką tik jis yra sakęs ar rašęs.
Žinoma, negalima paneigti, kad iš dalies S.Wiesenthalio dėka holokaustas prisimenamas ir aprašytas – tai jo svarbiausias palikimas.
Žinoma, negalima paneigti, kad iš dalies S.Wiesenthalio dėka holokaustas prisimenamas ir aprašytas - tai jo svarbiausias palikimas. Jis padėjo patraukti į teismą kai kuriuos nacius, bet jų toli gražu nebuvo tiek, kaip jis giriasi, ir A.Eichmannas tikrai nebuvo vienas jų.
"Pastūmėta" data
S.Wiesenthalis gimė 1908 metais Bučače, Galicijoje, kuri tuomet buvo Austrijos ir Vengrijos imperijos dalis, o dabar - Ukraina. 19 metų jis stojo studijuoti architektūros į technikos universitetą Prahoje, garsėjo kaip pasakotojas ir estrados komikas. Nors daugumoje biografijų tvirtinama, kad jis šį universitetą baigė, tai - netiesa. Kai kuriose biografijose teigiama (o ir pats S.Wiesenthalis visą gyvenimą tvirtino), kad jis gavo architektūros inžinieriaus diplomą Lvovo politechnikos universitete Lenkijoje, bet archyvuose jokio įrašo apie jo studijas nėra, kaip ir jo pavardės ikikariniame Lenkijos architektų ir statybos inžinierių kataloge.
Daug neatitikimų ir jo dramatiškose Antrojo pasaulinio karo istorijose. Jis teigia 1941 metų liepos 6 dieną, sekmadienį, Lvove pakliuvęs naciams į rankas. Tai viena iš nedaugelio datų, kuri nepakito per visą jo permainingą biografiją, - rašo G.Waltersas. - Tačiau kaskart, kai tik S.Wiesenthalis pateikia tokias tikslias detales, jis paprastai meluoja."
Viena garsiausių jo istorijų - sensacingas išsigelbėjimas nuo sušaudymo: kai kalėjime nacių talkininkai ukrainiečiai pradėjo šaudyti žydus, atėjo ir S.Wiesenthalio eilė, tačiau suskambo bažnyčios varpai, kurie skelbė vakarines mišias, ir ukrainiečiai, sustabdę egzekuciją, nuėjo melstis. Jį išgelbėjo draugas ukrainietis, pataręs apsimesti rusų žvalgu. S.Wiesenthalis buvo žiauriai tardomas, net neteko dviejų dantų, tačiau vėliau jis buvo paleistas.
Tai, kad ukrainiečiai Lvove vykdė žiaurius pogromus 1941 metų liepos pradžioje, yra tiesa, tačiau paskui buvo pertrauka iki liepos 25-osios. Amerikos karo nusikaltimų tyrėjams S.Wiesenthalis teigė buvęs suimtas liepos 13 dieną, jam pavykę išsigelbėti papirkus prižiūrėtojus. Vėliau jis "pastūmėjo" suėmimo datą į liepos 6-ąją ir jo istorija jau atitiko pogromų laiką.
Kur dėjosi gelbėtojas?
Metų pabaigoje S.Wiesenthalis papuolė į Janovskos koncentracijos stovyklą, esančią už Lvovo, ten susidraugavo su vokiečiu Adolfu Kohlrautzu, vyriausiuoju dirbtuvių, kur S.Wiesenthalis piešė nacių ženklus ant sovietinių lokomotyvų, inspektoriumi, kuris slapčia nekentė nacių. 1943 metų balandžio 20 dieną S.Wiesenthalis vėl neva buvo pasmerktas sušaudyti, bet A.Kohlrautzo dėka vėl išsigelbėjo paskutinę minutę. Spalį A.Kohlrautzas dar kartą padėjęs jam pabėgti.
S.Wiesenthalis teigė, kad jo vokietis gelbėtojas žuvęs Berlyno mūšyje 1945 metų balandį. Tačiau savo biografui jis pasakė, kad A.Kohlrautzas žuvo Rusijos fronte 1944-aisiais, o 1954 metais, kai S. Wiesenthalis prisiekęs davė parodymus apie persekiojimus per karą, jis apskritai "pamiršo" šią istoriją. Liudydamas amerikiečiams 1945 metų gegužę S.Wiesenthalis tik paminėjo A.Kohlrautzo pavardę, bet nesakė, kad šis išgelbėjo jam gyvybę. Todėl neįmanoma nustatyti patikimos karo įvykių sekos.
Su gangrenuojančia koja
1944 metų lapkritį S.Wiesenthalis pateko į Gros-Rozeno stovyklą netoli Vroclavo. Savo biografei jis pasakojo turėjęs basas dirbti karjere ir pastebėjęs, kad kasdien dingsta vienas iš 100 kalinių. Po kelių dienų žudikas kėsinosi ir į jį taikydamasis akmeniu suskaldyti galvą, bet jam nepavykę - akmuo nukritęs ir sutrupinęs S.Wiesenthalio kojos pirštą. Jo riksmai atkreipę tuo metu stovyklą lankiusių Raudonojo Kryžiaus inspektorių dėmesį, ir jis patekęs į pirmosios pagalbos punktą, kur pirštas buvo nupjautas be narkozės, nes buvo prasidėjusi gangrena.
Tiesą sakant, Raudonojo Kryžiaus atstovams apskritai nebuvo leidžiama patekti į tų laikų koncentracijos stovyklas.
Šis dar vienas stebuklingas išsigelbėjimas neminimas jokiuose kituose memuaruose ar dokumentuose. Be to, jei Raudonojo Kryžiaus atstovai tikrai būtų lankęsi tą dieną, SS būtų laikinai nutraukę egzekucijas. Tiesą sakant, Raudonojo Kryžiaus atstovams apskritai nebuvo leidžiama patekti į tų laikų koncentracijos stovyklas.
Ir galiausiai - visiškai neįtikinamos sveikatos pasekmės. S.Wiesenthalis tvirtino, kad netrukus prasidėjus Gros-Rozeno evakuacijai jis įstengė nužingsniuoti 270 kilometrų į Chemnicą. Nors jo koja ir gangrenavo, S.Wiesenthalis buvo vienas iš 4800 laimingųjų, kuriems žygis pavyko (iš viso į Chemnicą leidosi 6000 kalinių). Iš Chemnico kaliniai buvo perkelti į Maunthauzeno stovyklą Austrijoje, kur jam pavyko išvengti krematoriumo. 1961 metais Izraelio žurnalistui jis pasakojo, kad su gangrenuojančia mėlynai žalia iki kelio koja jis tris mėnesius iki karo pabaigos gulėjęs mirtininkų bloke. Nusilpęs ir neįstengiantis pasikelti iš lovos jis išgyvenęs gaudamas tik 200 kalorijų per dieną!
1945 metų gegužės 5 dieną, kai Mauthauzeną išvadavo amerikiečiai, S.Wiesenthalis sugebėjęs atsistoti ir ėjęs pasveikinti išvaduotojų.
Didysis spektaklis
Po 20 dienų S.Wiesenthalis pasisiūlė JAV stovyklos vadui padėti tirti karo nusikaltimus. Jis tvirtino buvęs kalintas 13 koncentracijos stovyklų, nors iš tikrųjų ne daugiau kaip šešiose. Savo po karo rašytoje biografijoje S.Wiesenthalis neužsimena dirbęs amerikiečiams, bet buvęs Žydų centrinio komiteto JAV zonoje pirmininko pavaduotojas. 1947 metų vasarį S.Wiesenthalis įkūrė jį išgarsinusią organizaciją - Žydų istorinės dokumentacijos centrą Lince, manydamas, kad sąjungininkai niekada nepersistengs persekiodami nacius. Pasitelkęs 30 savanorių jis važinėjo po perkeltųjų žmonių stovyklas rinkdamas informaciją apie nacių žiaurumus koncentracijos stovyklose ir sudarė 3289 anketas - daug daugiau nei pavyko sąjungininkams.
S.Wiesenthalis mirė sulaukęs 96 metų ir buvo palaidotas Izraelyje. Jis sulaukė daug pagyrų ir panegirikos, bet tuo metu buvo nemandagu menkinti jo teigiamą vaidmenį. Iš prigimties S.Wiesenthalis buvo šoumenas, o atradęs pasaulinio nacių medžiotojo vaidmenį jį puikiai vaidino. Kaip ir daugumos populiarių vaidinimų atveju, kritikai tiesiog negalėjo pareikšti publikai, kad didysis S.Wiesenthalio šou tebuvo iliuzija.
Kad ir kaip būtų, ji buvo sudaryta dėl rimtos priežasties.
