Kremliui plėtros procesas visuomet atrodė pagrįstas nesąžiningomis prielaidomis. JAV pareigūnai kalbėjo apie transatlantinio saugumo organizaciją kaip apie būdą skatinti demokratiją bei priversti buvusias sovietų respublikas reformuotis. Bet abejonių, kad buvusios socialistinio bloko valstybės, vienos pirmųjų priimtos į NATO – Lenkija, Vengrija ir Čekija, – pasirinks demokratijos kelią, niekada nebuvo. Ir jei Amerika iš tiesų nuoširdžiai tikėjo, kad narystė Šiaurės Atlanto Saugumo Organizacijoje buvo geriausias būdas užtikrinti laisvus rinkimus ir konstitucines teises, kodėl tuomet jie iš karto nepasiūlė prie šios organizacijos prisijungti didžiausiai Sovietų Sąjungos valstybei Rusijai? Vietoj to Maskvai buvo pareikšta, kad ji niekuomet netaps NATO nare.
Transatlantinio bloko plėtra išmokė Rusiją dar vieną pamoką. Plėtra vyko, nes Maskva buvo per silpna, kad ją sustabdytų. Tai pasufleravo Kremliui, kad norėdamas būti išgirstas Europoje, jis privalo parodyti savo karinę galią. Šių metų rugpjūtį įvykęs karas Gruzijoje – viena iš šio mąstymo išraiškų.
Ką turėtų daryti Vakarai, suprasdami tokį Rusijos mąstymą? Atrodo, jie neturi didelio pasirinkimo. Prasidėjus karui, Jungtinės Valstijos dar kartą prašneko apie galimą Gruzijos prisijungimą prie NATO. Tačiau NATO yra abipusės gynybos paktas. Gruzijos tapimas šios organizacijos nare reikštų, kad kitos NATO narės privalėtų padėti Gruzijai, jei dar kartą kiltų karas su Rusija. Tai savo ruožtu reikštų, kad Vakarų valstybių pajėgos, tankai, lėktuvai ir galbūt net branduoliniai ginklai turėtų būti dislokuoti prie Rusijos sienos. Neabejotina – Rusija į tokį žingsnį atsakytų lygiai tuo pačiu. JAV kariuomenė jau nuvarginta karų Irake ir Afganistane. Tačiau nedaryti nieko, kilus karui tarp Tbilisio ir Maskvos, reikštų pasiduoti pastarosios agresijai.
Trumpai tariant, naujai išrinktas JAV prezidentas Barackas Obama privalo mąstyti kaip gydytojas: „Visų pirma nedaryk jokios žalos.“ Tai reiškia, kad pasiūlymas ir Ukrainai dėl narystės NATO turėtų būti atidėtas. Kai kurie gali prieštarauti tokiai nuostatai, teigdami, kad minėtų dviejų valstybių priėmimas į Šiaurės Atlanto Saugumo Organizaciją būtų atsakas Rusijos agresyvumui. Galbūt. Tačiau susilaikymo nuo Gruzijos ir Ukrainos narystės NATO pasekmės yra geresnės už kainą, kurią tektų mokėti priėmus šias valstybes. Viena iš neabejotinų šio žingsnio pasekmių – labai rimtas santykių su Maskva pablogėjimas.
Trumpai tariant, naujai išrinktas JAV prezidentas Barackas Obama privalo mąstyti kaip gydytojas: „Visų pirma nedaryk jokios žalos.“ Tai reiškia, kad pasiūlymas Gruzijai ir Ukrainai dėl narystės NATO turėtų būti atidėtas.
Tuo pat metu Vakarai turėtų atnaujinti savo saugumo bendradarbiavimą su Rusija. NATO privalo galiausiai arba įtraukti Rusiją, arba nustatyti naują ir daugiau valstybių apimančią saugumo tvarką. Neabejotina – NATO su Rusija, kaip organizacijos nare, būtų visiškai kitokio pobūdžio sąjunga. Tačiau šiandienos NATO jau labai pasikeitė, palyginti su tuo, kokia buvo prieš 20 metų.
Tiesa, kad dabartinis Rusijos režimas nesuteikia jokio pagrindo pasitikėjimui, kuris būtinas nuoširdžiam bendradarbiavimui. Ir nepanašu, kad tai artimiausiu metu pasikeis: dabartinė Rusijos valdžia turi didelį savo gyventojų palaikymą. Vakarams trūksta svertų, kad galėtų ką nors pakeisti.
Didžiausi Vakarų valstybių lūkesčiai susiję su ekonomika. Po karo su Gruzija stipriai krito Rusijos akcijų rinkos, o užsienio kapitalas pasitraukė iš šalies. Per ateinantį dešimtmetį ar du dešimtmečius besitęsiantis laisvos rinkos institucijų vystymasis turės sveikintiną įtaką šalies politikai. Tačiau iki tol bus sudėtinga. B.Obamai nepavyks visiškai atitaisyti Vakarų valstybių ir Rusijos santykių. Jam reikėtų stengtis jų ir nepabloginti.
