Kai 1981 m. JAV prezidentu tapo Ronaldas Reaganas, šalies ekonomika buvo besmunkanti, infliacija sparčiai didėjo, nedarbo lygis augo.
Nenuostabu, kad naujojo prezidento kritikai staiga pasidarė labai aršūs ir įnirtingai kabinėjosi prie visko iš eilės: R.Reaganas esą kaltas dėl to, kad Amerikoje atsirado benamių; R.Reaganas, ginklavimosi varžybose su Sovietų Sąjunga užėmęs nihilistinę poziciją, esą vos per plauką Amerikai neužtaisė branduolinės žiemos; išardydamas skrydžių kontrolės darbuotojų profesinę sąjungą, R.Reaganas esą sukėlė grėsmę orlaivių keleivių gyvybei ir sugriovė pačią jungimosi į sąjungas idėją.
Vis dėlto po ketverių metų, metiniam ekonomikos augimo rodikliui įsitvirtinus ties 7 proc., R.Reaganas lengvai perrenkamas antrajai kadencijai. Taip aktualių istorinių paralelių paiešką nationalreview.com portale pradeda V.D.Hansonas.
Štai Billas Clintonas per paskutinius dvejus savo prezidentavimo metus, atrodė, darė viską, ką tik sugebėjo, kad tik kuo labiau susikompromituotų: su jauna stažuotoja praktikavo intymius nuotykius, vėliau bandė neigti savo išdaigas, o paskui dar buvo priverstas raudonuoti dėl į paviršių išplaukusių ankstesnių kaltinimų seksualiniu priekabiavimu.
Dauguma amerikiečių tada šventai tikėjo, kad jis melagis, ir aiškino, esą niekada nepaliktų savo dukterų viename kambaryje su šiuo akiplėša iškrypėliu. Nors ir paskelbta apkalta, B.Clintonas neišverstas iš posto. Jo kaltintojams respublikonams buvo nesuvokiama, kad išsaugoti 4,5 proc. per metus augančią ekonomiką amerikiečiams pasirodė svarbiau, negu iš posto išversti į kelnes pridėjusį mergišių.
Nepaisant didžiulio amerikiečių pasipriešinimo Irako karui, 2004-aisiais perrinktas ir George`as W.Bushas – ekonomikos augimo rodiklis tuomet siekė beveik 4 proc. Baigdamas kadenciją 2009-aisiais, jis jau buvo nepopuliarus – ne tik dėl veiksmų Irake, bet ir dėl 2008 m. rugsėjį prasidėjusio ekonomikos nuosmukio, pažymi apžvalgininkas.
O štai viena iš priežasčių, kodėl, anot V.D.Hansono, asmeninio žavesio nestokojančio Baracko Obamos prezidentavimą galima laikyti nevykusiu – neskaitant skolos padvigubinimo, nulinės palūkanų normos įtvirtinimo, abejingumo konfliktui Artimuosiuose Rytuose ir gebėjimo viską, pradedant sveikatos priežiūra ir baigiant imigracijos politika, sugadinti vienu prisilietimu, – yra tai, kad jis yra pirmasis šiuolaikinis prezidentas, kuriam vadovaujant ekonomika taip ir nepakilo aukščiau kuklios 3 proc. augimo ribos. Jei prezidentaujant B.Obamai ekonomika būtų paaugusi bent 4 proc., dabar JAV prezidentė būtų Hillary Clinton. Kitaip tariant, auganti ekonomika ir suvokiama gerovė yra kur kas svarbiau už politinius tikslus ir nuopelnus, teigia straipsnio autorius.
Donaldo Trumpo pergalė prezidento rinkimuose visą politinį pasaulį – nuo smulkmenų iki egzistencinių dalykų – apvertė aukštyn kojom. Dar niekada JAV neturėjo prezidento, nieko bendra neturinčio nei su politika, nei su karyba. Šalies naujoji pirmoji ponia – su ryškiu akcentu angliškai kalbanti užsienietė. D.Trumpas – ne tik pirmasis triskart vedęs, bet ir pirmasis milijardierius šalies vadovas. Žinoma, visa tai tėra asmeninio pobūdžio nuokrypiai nuo istorinių normų.
Kalbant apie politinius reikalus, panašu, kad D.Trumpas turi ketinimų pranokti ir patį R.Reaganą, kuris, priešingai negu dabartinis prezidentas, negalėjo pasigirti nei respublikonų kontroliuojamu Kongresu, nei didžiosios daugumos užsitikrinimu įvairiuose valstybiniuose teisėkūros ir valdymo organuose, anei neribota veikimo laisve, kurią D.Trumpas paveldėjo iš H.Reido ir B.Obamos, sumaniai inicijavusių tikslas-pateisina-visas-priemones įstatymų leidybos ir įgyvendinimo protokolų pakeitimus, reikšmingai išplėtusius ir sustiprinusius prezidento galias.
Kaip rašo V.D.Hansonas, neturėdamas reikiamo teisėkūros aparato, R.Reaganas taip ir netapo revoliucionieriumi tikrąja to žodžio prasme. Tačiau, jo įsitikinimu, it sniego lavina respublikonais užverstam D.Trumpui kito pasirinkimo praktiškai nebelieka. Taigi D.Trumpas dabar yra gana rimtai užsimojęs iš esmės pertvarkyti B.Obamos vykdytą gydomojo pobūdžio užsienio politiką, atkurti kariuomenę, imtis iškastinio kuro eksporto, inicijuoti kultūrinį karą su politiniu korektiškumu ir liberaliąja žiniasklaida ir sugriežtinti imigracijos politiką. Kitaip tariant, ir kaip asmuo, ir kaip politikas, D.Trumpas yra revoliucionierius, o ant jo nugaros – didžiulis taikinys, į kurį visada bus nukreiptos įvairių fondų, universitetų, tinklų, žiniasklaidos, Holivudo ir „auksinės“ pakrantės elito ietys.
Tačiau kur kas labiau tikėtina, kad D.Trumpo likimą lems tai, kaip jam seksis vykdyti ekonomikos srities reformas. Užteks pasiekti 4 proc. BVP augimo rodiklį ir visi „Black Lives Matter“ kartu su „Occupy Wall Street“ judėjimo likučiais, isterikuojančiais Atstovų rūmų demokratais ir Michaelo Moore`o, Lenos Dunham ir Madonnos protestuotojais slėpsis po pernykščiais lapais, rašo apžvalgininkas.
V.D.Hansono teigimu, jei D.Trumpui pavyktų išlaisvinti Amerikos potencialą ir sustiprinti ekonomiką, nei jo kultūros ir vidaus reikalų darbotvarkės, nei manieros ir kalba veikiausiai nebekurstytų tokių aistrų kaip dabar. Ir priešingai – jei jam vadovaujant šalies deficitas dar labiau išaugtų, priversdamas iki Jimmy Carterio laikų aukštumų šoktelėti palūkanų normas ir išpūsdamas valstybės skolos tvarkymo sąnaudas, jei padidėtų nedarbas ir jei ekonomikos augimo rodiklis neperkoptų apgailėtinos 3 proc. B.Obamos laikų ribos, D.Trumpo darbotvarkė būtų pasmerkta strigti, o žiniasklaida įgytų visas teises nevaržomai kritikuoti, plūsti ir koneveikti kiekvieną jo prezidentavimo nanosekundę. Ekonomikos augimas politinę ortodoksiją skrodžia kiaurai, o ekonomikos stagnacija ją sustiprina. Gerai tai ar blogai – būtent šalies gerovė, o ne asmenybė nulemia politinę prezidento dalią.
