Ilgai nelaukęs vyras prisijungė prie dešimčių tūkstančių žmonių minios. Jis prisimena, kad daugelis buvo nustebę matydami, kaip Maroko policija ragina juos „vykti į Ispaniją“.
Kai kurie, kaip ir jis pats, lipo per užtvarą, kiti lindo pro skyles tinklinėje tvoroje, tretieji – pateko į Ispanijos teritoriją plaukdami jūra. Dalis jų vilkėjo hidrokostiumais, daužydami vandenį plaukmenimis, kiti tiesiog plūduriavo Ispanijos krantų link, užsidėję oranžines liemenes ir rožinius pripučiamus gelbėjimosi ratus. Ši sumaištis pražudė mažiausiai 60 žmonių.
„Susirinko daug žmonių, – pasakojo 37 metų vyras. – Labai daug.“
Ispanijos vidaus reikalų ministerijos teigimu, Mohammedas buvo vienas iš maždaug 50 tūkst. žmonių, kurie ketvirtadienį ir penktadienio paryčiais kirto sieną į Ispanijos miestą, kuriame gyvena vos 84 tūkst. gyventojų. Toks žmonių antplūdis buvo intensyvesnis nei bet kuriuo laikotarpiu per Europos migracijos krizės įkarštį 2015-aisiais.
Penktadienio rytą vaizdai mieste įkūnijo tą nepaprastąją padėtį, kurios Europa taip stengėsi išvengti nuo masinės migracijos eros pradžios prieš 11 metų. Tai buvo paskutinis kartas, kai tokios masės žmonių plūstelėjo į Europos kontroliuojamą teritoriją, kas apvertė aukštyn kojomis žemyno politiko ir paskatino prie imigrantus nusiteikusių dešiniųjų politinių jėgų iškilimą.
Miesto gyventojai užsidarė savo namuose. Užrakino savo parduotuves. Tuo tarpu grupės jaunų vyrų, neturinčių, kur eiti, užplūdo Seutos aikštes, prospektus, daugiabučių kiemus, apžvalgos aikšteles ir patiltes.
Kai kurie atvykėliai maudėsi, vandenis patruliuojant Ispanijos karinio laivyno laivui, kiti braidė po srovės pagautas plūduriuojančias šiukšles – plastikinius maišelius ir vandens butelius. Dalis marokiečių vaikštinėjo paplūdimiu, nuklotu drauge atkeliavusių žmonių daiktais: batais, mobiliųjų telefonų dėklais, tarp jų mėtėsi net naro kostiumas ir Kasablankoje išduota asmens tapatybės kortelė.
Ketvirtadienį mobilizuoti Ispanijos kariai stovėjo ant netoliese esančių tankų. Jie stebėjo migrantus, geriančius vandenį iš paplūdimio dušų, kurių kiekvienas buvo vertikalios, banglentę primenančios, formos ir pažymėtas ironijos prieskonį įgavusiais šūkiais „Seuta – ten, kur veda emocijos“.
Netoliese, aidint patruliuojančių sraigtasparnių gausmui, juokėsi paaugliai, pasiryžę išbandyti treniruoklius paplūdimio žaidimų aikštelėje.
Mohammedas stovėjo nuoga krūtine, buvo apsitempęs rožinėmis glaudėmis, o juodus marškinėlius persimetęs per petį. Po to, kai teko ropštis per uolas netoli pasienio, jo kojų padai buvo supjaustyti.
Ši kelionė, sakė vyras, buvo grynas nusivylimas. Kaip ir daugelis kitų, jis leidosi ieškoti darbo, tačiau susidūrė su kareiviais ir policininkais, kurie gynė jį lauk.
„Čia nėra vandens, nėra maisto, nėra kur miegoti, – kalbėjo Mohammedas. – Nieko nėra“.
Kai migrantai išsisklaidė po gatves, vietiniai suskubo slėptis savo namuose. Parduotuvės ir verslo įstaigos tą rytą taip ir neatsidarė.
68-erių Franciszo Perezas, pro šalį einant migrantams, trumpam išėjo į gatvę ir skubiai įsodino savo anūkus į automobilį. Jis sakė, kad anūkė klausė, kodėl jie negali eiti į paplūdimį ir kodėl čia „tiek daug marokiečių“. Jo teigimu, Seutos gyventojai buvo išsigandę ir įniršę ant Ispanijos vyriausybės, kuri, anot jo, juos apleido.
Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sanchezas bandė užkirsti kelią tokioms emocijoms ir penktadienio rytą atskubėjo į eksklavą, kad parodytų paramą čia gyvenantiems bei pasmerktų migrantų antplūdį kaip „Ispanijos teritorinio vientisumo pažeidimą“.
Dešiniųjų pažiūrų P.Sanchezo kritikams – tiek pačioje Ispanijoje, tiek visoje Europoje ir pasaulyje, įskaitant Baltuosius rūmus – ši migrantų tapo proga pasmerkti jo politiką, pasisakančią už imigraciją.
Ispanijos vyriausybė šiais metais suteikė leidimą daugiau nei 1 milijonui šalyje nelegaliai gyvenančių migrantų kreiptis dėl teisėtos gyvenamosios vietos statuso suteikimo. Jo oponentai tvirtina, kad šis žingsnis padėjo pritraukti dar daugiau migrantų.
Vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip migrantai veržiasi į šią nedidelę Ispanijos teritoriją, tapo pagrindiniu argumentu imigracijos priešininkams. Seuta netikėtai tapo tarptautiniu simboliu, iliustruojančiu nekontroliuojamos nelegalios imigracijos pavojus.
Savo ruožtu P.Sanchezas apkaltino prekiautojus žmonėmis, kurie esą suklaidino migrantus, kad Ispanijoje lengva gauti prieglobstį. Premjero teigimu, nepaisant migrantams palankios jo politikos, pastaraisiais metais į Ispaniją nelegaliai bandė atvykti mažiau migrantų negu į kai kurias kitas Europos šalis.
Vis dar neaišku, kodėl į Seutą atvyko tokia masė žmonių. Daugybė marokiečių, penktadienį klajojusių po Seutą, spėliojo, ar tik sienos nebuvo atvertos kaip kažkokio nežinomo Maroko plano dalis. Ši šalis jau praeityje buvo sulaukusi kaltinimų dėl migrantų srautų pasitelkimo politiniam spaudimui daryti.
„Nežinau, kodėl mus praleido“, – pareiškė 24 metų amžiaus Ajoubas el-Arrotas, kuris taip pat sakė apie sienos atidarymą sužinojęs iš socialinių tinklų.
„Galbūt jie turėjo kokių nors politinių priežasčių. Atvėrė sieną ir leido visiems praeiti“, - spėliojo jis. - Kai kyla politinių bėdų, Marokas atveria vartus ir liepia mums eiti.“
19-metė Douae Tabit, apie galimybę pereiti iš Maroko į Ispaniją perskaičiusi socialiniuose tinkluose, pasakojo, kad ši naujiena internete išplito kaip virusas, taip pat ji žaibiškai sklido iš lūpų į lūpas, pritraukdama žmones iš viso Maroko.
Moteris, laisvai kalbanti anglų, prancūzų ir ispanų kalbomis, anksčiau dirbo slaugytoja ir fotografe, todėl spontaniškai nusprendė pasinaudoti tokia galimybe.
Perlipusi tvorą ir nuplaukusi iki Ispanijos kranto, Douae prisipažino, kad tikėjosi šiltesnio priėmimo. Jos teigimu, niekas neturėjo maisto, vandens ar vietos miegoti. Vis dėlto ji pareiškė: „Aš negrįšiu.“
Atrodė, kad daugelis nė nežinojo, ką tiksliai veikia Seutoje.
Jauni vyrai, nusimetę viršutinius drabužius arba vilkintys futbolo marškinėliais, žygiavo basi, o kartais — tik su vienu sandalu, tarsi dalyvautų krypties neturinčioje procesijoje.
Vienas paauglys švelniai beldėsi į uždaryto maisto turgaus vartus, o kiti tuo tarpu sukiojosi aplink uždarytus prekybos centrus, ilgesingai žvelgdami į jų duris.
Artėjant popietei ir kaitriai saulei išsklaidžius debesis, vyrams teko ieškoti pavėsio visur, kur tik įmanoma. Viena grupė žmonių susibūrė po milžiniška Heraklio statula netoli uosto terminalo. Kiti ramstėsi į kolonėles degalinėje arba slėpėsi po paliktomis tuščiomis palapinėmis, pastatytomis vietinei maisto mugei.
Netrūko ir tokių, kurie rausėsi šiukšlių konteineriuose, ieškodami maisto, arba prašė praeivių vandens. Viena moteris nualpo prie „Zara“ drabužių parduotuvės.
15-metis Seutos gyventojas Sulaymanas Ahmedas, turintis marokietiškas šaknis, prisipažino negalintis patikėti, kad Marokas įleidžia tokią gausybę žmonių.
„Jie turi skirti daugiau išteklių, kad sustabdytų žmonių srautą“, – pažymėjo paauglys, skųsdamasis, jog politikų, įskaitant P.Sanchezą, pasirodymai pasienyje yra tik „teatras“.
Įdienojus, paaiškėjo, kad daugelis migrantų palieka Seutą. Prie promenados jie susibūrė aplink Ispanijos karius, kurie prie garso kolonėlių prijungę mobilųjį telefoną, arabų kalba leido pranešimus, raginančius juos grįžti namo.
Kiti ispanų kariškiai ir policijos pareigūnai tą bandė pasiekti jėga, grasindami migrantams ir mojuodami lazdomis, kad juos nustumtų atgal prie sienos. Po miestą klajojo grupelė jaunų ispanų, kurie persekiojo ir gąsdino nuo kitų atsilikusius marokiečius.
Kai pavieniai atvykėliai vėlų vakarą vis dar brido per vandenį, marokiečiai jau buvo masiškai grąžinami atgal.
Ispanijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, iki 18 val. vietos laiku per sieną buvo grąžinta apie 48,3 tūkst. žmonių.
Jie turėjo pereiti nedidelį paplūdimį, nusidriekusį tarp abiejų šalių pasienio tvorų. Smėlis buvo nusėtas drabužiais ir plastikiniais maišais. Aidėjo ispanų kareivių šūksniai migrantams, kad jie trauktųsi iš Seutos. Tada jie praėjo pro geležinius vartus su spygliuota viela ir prožektoriais. Jie vėl buvo Maroke.
Mohammedas judėjo kartu su ilga eile ir jautėsi nusivylęs savo nuotykiu kitoje sienos pusėje.
„Jie neturėjo mums nieko, — kalbėjo jis. — Jie tik rėkė: „Nešdinkitės iš Ispanijos!“.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company























