Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nesprogusi parako statinė

Situacija Artimuosiuose Rytuose metų pradžioje priminė parako statinę
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Situacija Artimuosiuose Rytuose metų pradžioje priminė parako statinę
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
A A

Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) praėjusių metų lapkritį paskelbė: turimi duomenys neleidžia abejoti – Iranas kūrė atominę bombą. JAV ir Europos Sąjunga sureagavo akimirksniu – paskelbė apie iki šiol griežčiausias ekonomines sankcijas Teheranui.

Netrukus įtampa tarp Vakarų valstybių ir Irano taip įkaito, kad Izraelis pareiškė, jog ataka prieš Irano branduolinius įrenginius vis labiau tikėtina.

„15min“ apie įtampos priežastis ir pasekmes kalbasi su Tel Avivo universiteto Nacionalinio saugumo studijų instituto Ginklų kontrolės programos direktore dr. Emily Landau.

– Yra besistebinčių: JAV turi branduolinį ginklą, Rusija turi, Kinija turi. Kodėl kitos valstybės negali jo įsigyti?

– Atsakant į šį klausimą reikia žvelgti per istorinę prizmę. Branduolinio ginklo plėtra prasidėjo nuo JAV ir Sovietų Sąjungos branduolinių ginklavimosi varžybų, kurios netrukus peržengė šių dviejų šalių sienas. Branduolinį ginklą pasigamino Prancūzija, Didžioji Britanija, o vėliau ir Kinija. Atominio ginklo plėtros fenomenas ilgainiui ėmė kelti nerimą, suvokta, kad tam būtina užkirsti kelią.

Kai 20 a. septintojo dešimtmečio pabaigoje kilo Branduolinio ginklo neplatinimo (BGN) sutarties, kaip priemonės branduolinio ginklo plėtrai sustabdyti, idėja, pasaulyje jau buvo penkios branduolinės valstybės.

Suvokiant, kad įtikinti šias valstybes nedelsiant atsisakyti savo branduolinių ginklų bus neįmanoma, nutarta, kad jos šį ginklą gali turėti, tačiau privalo įsipareigoti per tam tikrą laiką jo atsisakyti. Taip pat numatyta, kad visos kitos prie BGN prisijungsiančios šalys pasižadės išlikti nebranduolinės, o mainais į tai sulauks pagalbos plėtodamos branduolinę energiją civiliniams poreikiams patenkinti.

Asm. archyvo nuotr./Dr. Emily Landau
Asm. archyvo nuotr./Dr. Emily Landau

Tai branduolinių ginklų plėtros nuo šaltojo karo pabaigos iki 2000-ųjų istorija. Taigi branduolinio ginklo įsigijimas nėra klausimas apie tai, kurios šalys gali turėti branduolinį ginklą, kurios ne. Tai istorijos raida.

– Kas nutinka, jei valstybė vis dėlto nusprendžia įsigyti ar pasigaminti branduolinį ginklą?

– To daryti valstybė paprasčiausiai negali. Tapusi BGN sutarties dalyve ir iš to gavusi sau naudos, valstybė įsipareigoja likti nebranduolinė. Sprendimas įsigyti ar pasigaminti branduolinį ginklą yra tarptautinių normų pažeidimas, suteikiantis tarptautinei bendruomenei teisėtą dingstį pritaikyti taip pasielgusiai šaliai sankcijas ar, esant poreikiui, imtis kitų griežtų priemonių jos atžvilgiu.

BGN, kaip ir bet kurių kitų tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymas, yra pažeidimas. Valstybės už tokius veiksmus yra baudžiamos.

Šiuo metu keturios valstybės nėra BGN signatarės – Izraelis, Pakistanas, Indija ir Šiaurės Korėja. Tai nereiškia, kad visos kitos šalys turi sutartis nuo 1970-ųjų. Tai buvo kelių dešimtmečių procesas. Antai Brazilija ir Argentina prie BGN sutarties prisijungė tik 20 a. pabaigoje.

Tapusios šios sutarties dalyvėmis valstybės įsipareigojo nesiekti branduolinio ginklo.

– Kodėl Vakarų šalims Irano branduolinės ambicijos kelia tokį didelį nerimą? Juk, pavyzdžiui, branduolinį ginklą jau turi ir Šiaurės Korėja, tačiau tarptautinė bendruomenė tokios panikos tada nekėlė.

– Yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl Iranas kelia tokį didelį susirūpinimą. Pirmiausia ši šalis veikia pažeisdama BGN sutarties punktus. Kitaip tariant, būdamas sutarties dalyvis, Teheranas nuo pat 20 a. devintojo dešimtmečio plėtojo karinę branduolinę programą ir tuo pat metu visą tą laiką sukčiavo ir apgaudinėjo pasaulį. Kiekvieną sykį, kai Irano pareigūnai tikindavo, kad Teheranas neturi ketinimų pasigaminti branduolinį ginklą, jie melavo. Ši šalis pakirto pasitikėjimą, sulaužė įsipareigojimus ir pažeidė tarptautines normas.

Ne mažesnį rūpestį, lygiai taip pat, kaip ir Šiaurės Korėja, Sirija ir kadaise Irakas, Iranas kelia dėl to, kad jis grasina kitoms valstybėms. Teheranas turi hegemoninių ambicijų Artimuosiuose Rytuose, jis nori sustiprinti savo galią ir įtaką kitoms valstybėms. Iranas kišasi į kai kurių regiono šalių vidaus reikalus, pareiškė, kad Bahreinas yra Irano dalis, su Jungtiniais Arabų Emyratais iki šiol tebėra įsivėlęs į konfliktą dėl trijų salų, remia teroristus, turi sąsajų su tokiomis teroristinėmis grupuotėmis kaip „Hamas“ ir „Hezbollah“. Iranas nėra status quo valstybė, kuriai rūpi tik jos pačios saugumas. Žodžiu, tai nėra šalis, kuriai branduolinio ginklo reikia gynybos tikslais.

Iranas yra revizionistinė valstybė, norinti pakeisti Artimųjų Rytų tvarką. Manau, būtent todėl Teheranas visais įmanomais būdais siekia įsigyti branduolinį ginklą – kad įgyvendintų šį tikslą.

Izraeliui, be abejo, išskirtinį susirūpinimą Irano režimas kelia dėl jo lyderių retorikos Izraelio atžvilgiu, pastarojo, kaip Artimųjų Rytų valstybės, teisėtumo neigimo ir tvirtinimo, kad ši šalis turi būti ištrinta iš pasaulio žemėlapio.

Iranas, turėdamas branduolinį ginklą, keltų labai rimtą grėsmę visam regionui ir jo stabilumui. Štai kodėl atsiranda toks išskirtinis susirūpinimas.

– Kodėl, jūsų nuomone, įtampa tarp Vakarų valstybių ir Irano naujas aukštumas pasiekė būtent šių metų pradžioje?

– Manau, įtampa kyla, nes Iranas akivaizdžiai žengia branduolinio ginklo pasigaminimo link, o tarptautinė bendruomenė ima pavargti nuo Irano žaidimų. Per pastaruosius kelerius metus Teheranui buvo pateikta daugybė derybų variantų, bet jis visus juos atmetė arba į pokalbius su tarptautine bendruomene įsitraukė turėdamas nesąžiningą tikslą – tempti laiką ir tuo pat metu toliau vykdyti savo branduolinę programą.

Svarbų vaidmenį suvaidino ir lapkritį paviešinta TATENA ataskaita. Po jos pasidarė daug sudėtingiau tvirtinti, kad Iranas nesiekia pasigaminti branduolinį ginklą. Iki šiol buvo ekspertų, svarstančių, kad galbūt Teherano branduolinės programos tikslai išties tik civiliniai. Paviešinus minėtą ataskaitą tokios dvejonės išnyko. Tarptautinė bendruomenė pagaliau atsibudo ir pamatė realią situaciją, suvokė, kad Iraną būtina sustabdyti ir kad tai padaryti reikia labai greitai. 

Taigi tarptautinė bendruomenė nusprendė imtis ryžtingų veiksmų, Iranas pasijuto izoliuotas ir įspraustas į kampą. Visa tai ir padidino įtampą.

– Ar manote, kad sankcijos Iranui yra tinkamiausios priemonės siekiant jį sustabdyti?

– Be abejo. Pačios griežčiausios ekonominės sankcijos yra būtinos, siekiant priversti Irano lyderius pagaliau susimąstyti ir suprasti, kad derybos su tarptautine bendruomene šiai šaliai bus naudingesnės nei tolesnis jų nepaisymas.

Iranas išmokė tarptautinę bendruomenę, kad jei ji nesiims griežtai spausti, jis niekada rimtai nesiderės ir toliau plėtos savo branduolinę programą. Tikiu, kad kitaip Irano sustabdyti nepavyktų.

Šis straipsnis buvo spausdintas savaitraštyje „15min“, visą savaitraštį rasite čia: http://www.15min.lt/laikrastis

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min