Sekite 15min Google
Kaip pažymima straipsnyje, G.Eisenkotas turi ir kitą privalumą, kuris sukėlė politinę audrą Izraelyje po to, kai Yinonas Magalas, žinomas televizijos laidų vedėjas, laikomas B.Netanyahu ruporu, sukritikavo premjero pagrindinį varžovą, išsakydamas seriją rasistinių pastabų.
Jis pavadino G.Eisenkotą „beždžione“, turinčia „mizrahių-marokietišką“ kilmę, kurią valdo „aškenazių elitas“. Šios pastabos palietė negyjančią žaizdą: seniai egzistuojančią nelygybę tarp Europos kilmės žydų ir žydų, kilusių iš Artimųjų Rytų.
Vis dėlto šis epizodas atkreipė dėmesį į G.Eisenkoto šeimos istoriją.
Jau daugelį metų „mizrahių“ kilmės rinkėjai tradiciškai remia B.Netanyahu „Likud“ partiją.
66-erių G.Eisenkotas, Maroko imigrantų sūnus, tapęs Izraelio vyriausiuoju generolu, užaugo Tiberijuje ir Eilate, toli nuo šalies politinės valdžios centrų. Jo istorija smarkiai kontrastuoja su elitiniu B.Netanyahu auklėjimu.
Pagrindinis premjero konkurentas retai kalba apie savo etninę kilmę, tačiau analitikai mano, kad tai yra dalis jo patrauklumo. Nors prieš metus jo reitingai buvo vos vieno skaitmens, dabar jis tapo pagrindiniu opozicijos kandidatu, galinčiu nuversti B.Netanyahu.
Kas yra Gadi Eisenkotas?
Jis – antrasis iš devynių vaikų ir penkių vaikų tėvas. G.Eisenkotas yra palyginti naujas veidas politikoje, nes didžiąją gyvenimo dalį tarnavo Izraelio gynybos pajėgose (IDF).
1978 m. jis įstojo į brigadą „Golani“ ir per 40 metų karjerą pakilo iki štabo viršininko pareigų, kurias ėjo nuo 2015 iki 2019 m.
Jo tarnybos metu įvyko vienas iš labiausiai ginčytinų epizodų naujausioje Izraelio karinėje istorijoje. 2016 m. seržantas Eloras Azaria Hebrone nušovė sužeistą palestiniečių užpuoliką. Nepaisydamas dešiniųjų politikų – įskaitant B.Netanyahu – spaudimo, G.Eisenkotas parėmė karinį tyrimą ir teismą, teigdamas, kad gina kariuomenės drausmę ir etiką.
Į politiką jis įžengė 2022 m. kartu su kitu buvusiu štabo viršininku Benny Gantzu. Po 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ vadovaujamo išpuolio prieš Izraelį abu prisijungė prie B.Netanyahu nepaprastosios padėties karo kabineto. Tačiau 2024 m. birželį jie pasitraukė, nurodydami, kad trūksta aiškios pokario strategijos.
Iš G.Eisenkoto karas prieš „Hamas“ pareikalavo milžiniškos aukos. Jo jauniausias sūnus, 25 metų amžiaus Galas, žuvo kovodamas Gazoje 2023 m. gruodį, praėjus dviem mėnesiams nuo karo pradžios. Kovose žuvo ir du jo sūnėnai.
„Prie Galo kapo prisiekiau, kad kaina, kurią sumokėjo jis ir jo draugai – tiek pažįstami, tiek nepažįstami – nebus veltui“, – 2026 m. balandį straipsnyje laikraščiui „Yedioth Ahronoth“ rašė G.Eisenkotas. Jis šį vienintelį pažadą vadina savo politinės misijos pagrindu.
Ko reikės, kad Eisenkotas laimėtų?
G.Eisenkotas įžengia į paskutinį etapą kaip stipriausias opozicijos kandidatas.
Dauguma naujausių viešosios nuomonės apklausų rodo, kad jo partija „Yashar“ Knesete, kuriame bus paskirstyta 120 vietų, gaus 20–23 vietas – daugiau nei „Likud“. Jis taip pat lenkia B.Netanyahu apklausose, kuriose klausiama, kas labiausiai tiktų užimti ministro pirmininko postą.
Tačiau pergalė toli gražu nėra užtikrinta, o apklausų rezultatai – kurie gali būti netikslūs – yra mažiau svarbūs nei Izraelio koalicijų sudarymo aritmetika.
Pagal Izraelio sistemą, net jei G.Eisenkoto partija užims pirmąją vietą, prezidentas jam automatiškai nepatikės užduoties suformuoti vyriausybę.
Šis įgaliojimas atitenka tam parlamentarui, kuris turi didžiausias galimybes suburti koaliciją. Ir čia prasideda skaičiavimai.
Nuomonės apklausos rodo, kad nei B.Netanyahu blokas, kurį sudaro kraštutinės dešinės ir ultraortodoksų partijos, nei anti Netanyahu blokas nėra pakeliui į 61 vietų daugumą. Labai reali galimybė – politinė aklavietė.
G.Eisenkoto kelias į valdžią veda per kairiųjų, dešiniųjų ir centristų partijas, o kai kuriais atvejais gali priklausyti nuo arabų partijų. Tuo tarpu B.Netanyahu jau daugelį metų stengėsi diskredituoti bet kokį bendradarbiavimą su arabų partijomis, o kai kurie kiti opozicijos lyderiai jau pareiškė, kad su jomis nedirbs.
Pats G.Eisenkotas pareiškė, kad bandys suformuoti vyriausybę net ir neturėdamas 61 vietos, taip atverdamas galimybę suformuoti mažumos vyriausybę, kurią iš išorės remtų arabų partijos. Tačiau dešiniosios partijos, kurios turėtų įeiti į jo koaliciją, galėtų atmesti šią galimybę.
Kuo jis skiriasi nuo Netanyahu?
Buvęs karinis strategas G.Eisenkotas savo charakteriu, stiliumi ir temperamentu skiriasi nuo B.Netanyahu. Jo rinkimų plakatuose jis vaizduojamas kaip „karys, lyderis, vienytojas“. Jo partija vadinasi „Yashar“ – hebrajiškai „tiesus“ – įkvėpta buvusio Spalio 7-osios įkaito Eli Sharabi frazės: „Tai ne dešinė, tai ne kairė, tai tiesiog tiesiai.“
Jo pagrindiniai rinkimų pažadai susiję su vidaus politika ir atskaitomybe. Jis žada įsteigti valstybinę tyrimo komisiją, kuri ištirtų Spalio 7-osios tragediją – tam B.Netanyahu priešinosi nuo pat karo pradžios.
Jis taip pat žada privalomą karinę prievolę arba nacionalinę tarnybą visiems piliečiams; dabartinė koalicija remiasi partijomis, reikalaujančiomis toliau taikyti visuotines išimtis žydams ultraortodoksams.
Tačiau saugumo klausimais jis yra karingas ir pritaria daugeliui B.Netanyahu pozicijų. Kaip ir beveik visi B.Netanyahu konkurentai, G.Eisenkotas iš esmės rėmė Izraelio karines operacijas Gazos ruože, Libane ir Irane.
Izraelio gynybos pajėgose jis siejamas su „Dahiyeh doktrina“ – galingos jėgos panaudojimu prieš civilinę infrastruktūrą, siekiant atgrasyti nuo būsimų karinių išpuolių – ir „kampanija tarp karų“, t.y. slaptų ir mažo intensyvumo operacijų strategija, skirta susilpninti priešo pajėgumus nesukeliant plataus masto konflikto.
-
Prieš rinkimus – Netanyahu akibrokštas: paskelbė DI sukurtą atominės bombos sprogimo akimirką
-
Iranui Izraelio rinkimų baigtis nereikš „jokio skirtumo“
-
Referendumas dėl Benjamino Netanyahu: pagrindiniai klausimai Izraelio rinkimuose
-
„Viena svarbiausių dienų istorijoje“: Izraelyje – pirmieji rinkimai po „Hamas“ išpuolio
Kalbant apie Iraną, jis pritaria pagrindiniams B.Netanyahu tikslams – užkirsti kelią šiai šaliai įsigyti branduolinį ginklą ir susilpninti Teherano marionetinių grupuočių tinklą. Tačiau jis kritikavo strategijos trūkumą paskutinio konflikto metu ir teigia, kad kariniai laimėjimai turi būti derinami su diplomatija.
Jis griežtai sukritikavo B.Netanyahu už jo elgesį Gazos karo metu, apkaltindamas ministrą pirmininką konflikto vilkinimu ir pavojaus Izraelio įkaitams sukėlimu dėl politinių priežasčių – šis kaltinimas galiausiai privertė jį pasitraukti iš karo kabineto.
