Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nuo Čečėnijos iki Sirijos: kaip Vladimiras Putinas žaidžia islamu?

2016-ųjų Vladimiro Putino metinė spaudos konferencija
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Nuo Čečėnijos iki Sirijos: kaip Vladimiras Putinas žaidžia islamu?
Šaltinis: 15min
1
A A

Pasaulyje yra priimta manyti, kad Rusijos užsienio ir vidaus politika yra visiškai nesusijusios. Vis dėlto ši taisyklė negalioja Maskvos santykiams su islamo pasauliu, rašo politologas Robertas Service'as iš Huverio instituto.

Prezidentas Vladimiras Putinas tikina turįs neva teigiamų ketinimų musulmonų, gyvenančių anksčiau Sovietų Sąjungai priklausiusiose respublikose, atžvilgiu. Tačiau tuomet kyla klausimas: kaip jis susitvarko su Rusijos Federacijos viduje gyvenančių musulmonų nepasitenkinimu?

Pavyzdžiui, čečėnai vis dar prisimena karo veiksmus, kurie jo, kaip tuometinio Boriso Jelcino premjero, įsakymu buvo pradėti vykdyti 1999-aisiais.

O nepriklausomos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos Centrinėje Azijoje turi savų priežasčių nepasitikėti neva draugiškais Rusijos ketinimais.

Rusijos valdžia demonstruoja kažką panašaus į postimperialistinį sindromą, po Antrojo pasaulinio karo apėmusį Jungtinę Karalystę ir Prancūziją, kai šalys turėjo apleisti visame pasaulyje išsibarsčiusias kolonijas.

Rusija vis labiau stengiasi neleisti kitoms jėgoms įgauti ar sustiprinti įtaką buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse. Nė nekyla abejonių, kad toks V.Putino bandymas yra glaudžiai susijęs su karinėmis Rusijos operacijomis Vidurio Rytuose.

Trys faktoriai

Rusijos įsitraukimą į islamo pasaulį galima apibūdinti trimis faktoriais: musulmonų faktoriumi Rusijos Federacijoje, musulmonų faktoriumi buvusiose sovietinėse respublikose Centrinėje Azijoje ir musulmonų faktoriumi kalbant apie karinę ir politinę intervenciją Vidurio Rytuose.

Užsienio musulmonai Maskvos lyderystei neturi jokios vertės, o V.Putino, kaip islamo pasaulio draugo pozicija, tėra itin hipokritiškas įvaizdis.

Norint juos suprasti, šių faktorių negalima analizuoti atskirai.

Ilgalaikėje perspektyvoje šie trys faktoriai gali sukelti rimtų iššūkių Rusijos prezidentui, vyriausybei ir saugumo tarnyboms.

Užsienio musulmonai Maskvos lyderystei yra visiškai nevertingi, o V.Putino, kaip islamo pasaulio draugo pozicija, tėra itin hipokritiškas įvaizdis.

V.Putinui visiškai nesvarbi jo musulmoniškų sąjungininkų išpažįstamo islamo rūšis. Pavyzdžiui, Didysis Irano atajola Ali Khamenei yra šiitas, Sirijos prezidentas Basharas al Assadas – alavitas, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas – sunitas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Sirijos prezidentas Basharas al Assadas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Sirijos prezidentas Basharas al Assadas

Vieni pagrindinių Rusijos užsienio politikos tikslų – sumažinti JAV įtaką tose Europos ir Vidurio Rytų dalyse, kuriose anksčiau buvo įtakinga Sovietų Sąjunga, taip pat atkovoti Maskvos garbę.

V.Putino politika Rusijos viduje ir už šalies sienų tampa vis žiauresnė. Kremliaus vadovas siekia, kad pasaulis Rusiją laikytų galinga jėga, kurią reikia gerbti.

Vis dėlto tokia V.Putino politika – rizikinga. Rusijos politikai ir kariuomenės vadai intervenciją islamiškajame pasaulyje vykdo vadovaudamiesi universaliu principu neva padėti išsaugoti individualių valstybių suverenitetą.

B.al Assadas, A.Khamenei ir R.T.Erdoganas suvokia, kad V.Putinas juos laiko pėstininkais geopolitiniame šachmatų žaidime. Tiesa, patys islamiškojo pasaulio lyderiai tikisi pasinaudoti Kremliaus vadovu siekdami savo nacionalinių tikslų.

Tačiau politika Vidurio Rytuose yra kur kas nenuspėjamesnė nei žaidimas šachmatais, kadangi joje nėra jokių nustatytų taisyklių. Karinės intervencijas, net tos, kurios iš pažiūros atrodo sėkmingos, gali turėti katastrofiškų padarinių.

V.Putinas skaičiuoja, kad kol Rusijos pajėgos užsienio šalyse yra minimalios, nekyla tokio painiavos pavojaus kaip 1979-aisiais Afganistane.

Tačiau politika Vidurio Rytuose yra kur kas nenuspėjamesnė nei žaidimas šachmatais, kadangi joje nėra jokių nustatytų taisyklių. Karinės intervencijas, net tos, kurios iš pažiūros atrodo sėkmingos, gali turėti katastrofiškų padarinių.

V.Putino dar neištiko katastrofa, tačiau jis neturi didesnių aiškiaregystės galių nei Leonidas Brežnevas Afganistane ar George'as Bushas Irake. V.Putinas mėgsta sudaryti įspūdį, neva jis gali padaryti viską, ką nori.

Realybė yra kitokia – Rusija nebegali diktuoti sąlygų Sirijoje.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Recepas Tayyipas Erdoganas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Recepas Tayyipas Erdoganas

Nacionalizmo korta

Itin priklausanti nuo tarptautinės naftos pramonės rinkos Rusijos ekonomika silpnėja. Tarptautinis šalies autoritetas priklauso nuo dujų ir naftos pelno, todėl Rusijos galia už šalies sienų gali pasirodyti mažesnė, nei manoma.

V.Putinas įgavo pasitikėjimą tų žmonių, kurių moralė per paskutinį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį krito kartu su pragyvenimo lygiu ir rublio verte. Būtent tą dešimtmetį rusai stengiasi užmiršti.

Yra tikimybė, kad JAV galės apsunkinti Rusijos padėti Sirijoje taip, kaip jau anksčiau apsunkino Sovietų Sąjungos vaidmenį Afganistane. O Rusijos sąjungininkės greičiausiai pasinaudos galimybėmis siekti savų interesų.

Gali būti, kad Maskva vieną dieną suvoks įsivėlusi į tokius konfliktus Vidurio Rytuose, kurių nesugebėjo numatyti.

V.Putinas, užriesdamas nosį prieš JAV prezidentus, Rusijoje išlieka itin populiarus. Jis įgavo pasitikėjimą tų žmonių, kurių moralė per paskutinį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį krito kartu su pragyvenimo lygiu ir rublio verte. Būtent tą dešimtmetį rusai stengiasi užmiršti.

V.Putino reputacija paremta sugebėjimu priversti pasaulį gerbti Rusiją ir jos bijoti. Jo kategoriškas elgesys kol kas itin naudingas: kuo beprotiškiau V.Putinas elgiasi pasaulyje, tuo labiau prezidento elektoratas juo žavisi.

Todėl Kremliaus vadovas vis labiau negali atsispirti norui lošti. Nėra jokių garantijų, kad jis nesiims itin rizikingų veiksmų Vidurio Rytuose, Rytų Ukrainoje ar Baltijos šalyse.

Visą laiką Rusijos politikoje žaidęs nacionalizmo korta, jis jos nebegali atidėti į šoną. Bet kokiam jo įpėdiniui būtų sudėtinga išlikti valdžioje netęsiant energingos nacionalizmo politikos. O tokia situacija kelia pavojų taikai pasaulyje.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Ajatola Ali Khamenei
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Ajatola Ali Khamenei

Rusijos musulmonų pasipriešinimas

Vis dėlto klaidinga manyti, kad Rusijos musulmonai visada pritars Rusijos užsienio politikai Vidurio Rytuose ir ignoruos V.Putino į islamizmą nukreiptą kritiką.

Kai rusiškoje žiniasklaidoje kalbama apie pilietinį karą Sirijoje, ypač rusų vykdomas karines operacijas, žmonės mato su žeme sulygintų miestų vaizdus.

Nors jau nuo 2015-ųjų valstybiniai žiniasklaidos kanalai tikina, neva rusų karo lėktuvai puola tik islamistų sukilėlius, nereikia daug nuovokumo suprasti, kad tuo pačiu metu išžudoma tūkstančiai sunitų musulmonų.

Nors jau nuo 2015-ųjų valstybiniai žiniasklaidos kanalai tikina, neva rusų karo lėktuvai puola tik islamistų sukilėlius, nereikia daug nuovokumo suprasti, kad tuo pačiu metu išžudoma tūkstančiai sunitų musulmonų.

Situacija buvusiose sovietinėse respublikose Centrinėje Azijoje itin karšta. Čia, kur nuo pat komunizmo griūties dominavo represijas vykdančios kleptokratijos, epizodiškai išsprūsta visuomenės nepasitenkinimas, sufleruojantis, kad autoritarinės administracijos yra trapesnės, nei gali atrodyti.

Vietiniai islamistai šiame regione bando pasinaudoti nepatenkintais autokratiniu režimu piliečiais ir jiems įdiegti savo radikalias idėjas. Be to, šiose palei Rusijos sieną išsidėsčiusiose valstybėse auga visuotinių protestų tikimybė.

Vadinasi, įmanoma, kad kai kuriose buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse įsigalės islamistų režimas. Islamistų valdžia keltų nemenką galvos skausmą Maskvai, nuo 1991-ųjų regione propagavusiai antiislamistines idėjas.

Centrinėje Azijoje ir Kaukaze, kur vyriausybės su savo piliečiais elgiasi ne mažiau žiauriai nei Saddamas Husseinas Irake ar B.al Assadas Sirijoje, taip pat galima tikėtis seisminių išsiveržimų.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Užsitarnauti Saddamo Husseino pasitikėjimą nebuvo lengvas darbas.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Užsitarnauti Saddamo Husseino pasitikėjimą nebuvo lengvas darbas.

Tokiu atveju Rusija taptų pakankamai pažeidžiama, kadangi Kremlius Sirijoje, Irane ir Libane remia su sunitais kovojančias jėgas. Vadinasi, sunitų džihadistų vyriausybės šiame regione vargiai sutartų su Rusijos valdančiuoju elitu.

Čečėnijos gyventojai taip pat turi ilgalaikę atmintį – nuo Maskvos žiaurumų nukentėję čečėnai ir kitos Šiaurės Kaukazo tautos nenori būti laikomos Rusijos dalimi.

Nors čečėnų pasipriešinimas buvo nuslopintas 1999−2000-aisiais, taika nebūtinai ilgai tęsis. Be to, būtų naivu tikėtis, kad Volgos ir Krymo totoriai amžinai tylės.

Daugybėje kitų šalių pastaruoju metu pastebimas islamistinio ekstremizmo augimas tarp jaunų musulmonų, Rusija – ne išimtis.

Nesvetimas islamo pasaulis

Jau keletą amžių, nuo pat Aukso ordos laikų, Rusija islamo pasaulį patyrė tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Po to, kai XIV amžiuje Maskvos Didžioji Kunigaikštystė sėkmingai atrėmė mongolų puolimą, Rusija su musulmonais savo šalyje susitvarkė be didesnių problemų.

Tiesa, XX amžiuje vidinių ir išorinių faktorių komplikacijos paaštrėjo, kai komunistai bandė integruoti musulmonų bendruomenes į buvusią Rusijos imperiją. Jie tai stengėsi padaryti išraudami religinius įsitikinimus ir musulmonų žemėse, įskaitant Vidurio Rytus, kurdami komunistų partijas.

Kai po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga tapo supergalia, Kremlius bandė į savo įtakos zoną įtraukti musulmonų šalis, nors tuo pačiu metu Sąjungos viduje bandė nuslopinti islamą.

Kai po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga tapo supergalia, Kremlius bandė į savo įtakos zoną įtraukti musulmonų šalis, nors tuo pačiu metu Sąjungos viduje bandė nuslopinti islamą.

Perestroikos (liet. persitvarkymo) metais islamas džiaugėsi atgimimu, tuomet sustiprėjo aktyvus pasipriešinimas komunistų valdžiai.

1989-aisiais sovietinė armija, spaudžiama modžahedų, pasitraukė iš Afganistano. Kai 1991-aisiais griuvo komunizmas, antirusiški islamistų kariai, priešingai nei džihadistai XIX a. ir XX a. pradžioje, pradėjo naudoti pažangias technologijas.

Rusijos karinėms pajėgoms Šiaurės Kaukaze pavyko išnaikinti teroristines grupuotes iš Rusijos teritorijos. Nors valdantysis elitas stabilizavo politiką Rusijos Federacijoje, nėra garantijų, kad stabilumas tęsis ilgai.

Tai – viena iš priežasčių, kodėl V.Putinas, stengdamasis nuslopinti piliečių nepasitenkinimą, taip pasitiki autoritariniais metodais. Garantijų nebuvimas paaiškina ir tai, kodėl ekonominės krizės metu Kremliaus vadovą taip mėgsta nacionalistai.

V.Putino manevrams darantis vis pavojingesniems būtų naudinga atsargiai elgtis su Donaldo Trumpo administracija.

„Scanpix“/AP nuotr./Donaldas Trumpas
„Scanpix“/AP nuotr./Donaldas Trumpas

Net jei V.Putinui pavyks išlaikyti B.al Assadą valdžioje Sirijoje, tai neatneštų ilgalaikės taikos Vidurio Rytuose. Gali būti, kad Rusija staiga suprastų, jog atsidūrė tokioje pačioje karinėje sumaištyje kaip Sovietų Sąjunga Afganistane.

Pasaulinė taika galiausiai priklausys nuo to, ar Rusijos valdžia suvoks, jog jų sėkmė priklauso nuo sugebėjimo Vakarus laikyti partneriu, o ne priešu.

V.Putino tikslas, kad pasaulis laikytų Rusiją supergalia, buvo įgyvendintas. Vis dėlto ši galia turi Achilo kulną – ekonomiką.

Pasaulinė taika galiausiai priklausys nuo to, ar Rusijos valdžia suvoks, jog jų sėkmė priklauso nuo sugebėjimo Vakarus laikyti partneriu, o ne priešu.

Ronaldas Reaganas ir Michailas Gorbačiovas devintajame dešimtmetyje pademonstravo, ką galima pasiekti pasitikint vienas kitu. Vis dėlto tuo metu Sovietų Sąjunga siekė atsikvėpti nuo ginklavimosi varžybų, o šiandienė Rusija ieško būdų sutrikdyti pasaulio tvarką.

Pasaulinė politika įžengė į intensyvaus nestabilumo laikus, o islamizmo faktorius tik dar labiau apsunkina taikos paieškas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min