29 m. Williamas Pooley buvo laikomas specialiosios slaugos skyriuje Karališkoje laisvojoje ligoninėje Londone. Jam buvo duodami bandomieji vaistai „Zmapp“ ir suteikta aukščiausio lygio priežiūra. Šie vaistai buvo skirti dar šešiems virusu užsikrėtusiems pacientams.
„Nerimavau, kad mirsiu. Nerimavau dėl šeimos, buvau išsigandęs“, – pasakoja W.Pooley.
Gydytojas Michaelas Jacobsas patvirtino informaciją apie ligonio pasveikimą: „Jis daugiau nebegali nieko apkrėsti. Virusas dingo iš organizmo, ir nėra jokios rizikos“.
Pranešama, kad iš viso nuo Ebolos viruso protrūkio, kuris prasidėjo Gvinėjoje, pradžios juo susirgo 3000 žmonių, iš kurių apie pusė mirė.
W.Pooley užsikrėtė virusu, atlikdamas savanorystę vienoje Siera Leonės ligoninėje. Jis prisimena akimirką, kuomet jam buvo diagnozuotas užsikrėtimas: „Buvau pažadintas ankstų vakarą Pasaulio sveikatos organizacijos gydytojų ir iš karto žinojau, kad jie praneš blogą žinią“.
„Nerimavau, kad mirsiu. Nerimavau dėl šeimos, buvau išsigandęs“, – pasakoja W.Pooley.
Vis dėlto, britui užsikrėtimas buvo diagnozuotas laiku. Nors W.Pooley smarkiai karščiavo, bet nekraujavo.
Jis teigia: „Pasisekė dėl keletos dalykų. Pirmiausiai, dėl slaugos kokybės, kokios negauna žmonės Vakarų Afrikoje. Ir mano simptomai niekada nepažengė iki aukščiausio lygio. Mačiau žmones, kurie miršta nuo siaubingų ligų. Turėjau nemalonius simptomus, bet nieko panašaus į tai, kas gali būti blogiausio“.
