Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 06 24, 18:01

„Nuo karo gelbėjau ne save, o katiną“: kaip ukrainiečiai ir lietuviai padeda gyvūnams Ukrainoje

Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios pasaulį apskriejo daugybė nuotraukų, kuriose ukrainiečiai ant rankų neša savo augintinius iš subombarduotų namų, per sugriautus tiltus. Ukrainoje ne tik kariams padedantis, bet ir gyvūnus gelbėjantis Vadymas Bulikas 15min teigė, kad šiuo metu be namų likusių keturkojų šalyje daugybė. Tuo metu į Lietuvą su katinu Markusu atvykusi Anna Černova 15min sakė, kad bėgti iš šalies ji nusprendė dėl savo augintinio.
Mariupolis
Mariupolis / AFP/ „Scanpix“ nuotr.

Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą vasario 24 dieną ir karui nesiliaujant iki šiol, pagalbos prireikia ne tik be namų likusiems žmonėms, bet ir gyvūnams. Dalį jų šeimininkai paliko be priežiūros, dalies tiesiog neturėjo galimybės pasiimti su savimi, o dar kiti keturkojai savo šeimininkų tiesiog neteko.

Gyvūnų gelbėjimu Ukrainoje užsiima ne tik patys ukrainiečiai, bet ir žmonės iš kitų šalių, tarp jų ir Lietuvos.

Lietuviai ne tik aukojo maisto, gyvūnams skirtų priemonių, bet ir suteikė keturkojams prieglobstį savo namuose.

Išvyko dėl katino

Naujus namus Lietuvoje surado ir ukrainiečiai, į mūsų šalį atvykę su savo augintiniais.

„Iš Ukrainos išvykau vien norėdama išvežti savo katiną. Jis labai baikštus. Bijo net vėjo, ką jau kalbėti apie sprogimus. Jam buvo baisu, teko jį imti ant rankų, uždengti pledu, o jis tik susigūžęs sėdėdavo. Iki šiol jis slepiasi po antklode ir bijo“, – apie savo apsisprendimą išvykti iš Kyjivo į Visaginą Lietuvoje pasakojo A.Černova.

Asmeninio archyvo nuotr./A.Černova su savo augintiniu
Asmeninio archyvo nuotr./A.Černova su savo augintiniu

Kyjive ji praleido dar tris savaites po invazijos pradžios, sakė, kad apšaudymai nesiliaudavo nė dienai.

„Kasdien ketvirtą valandą ryto prasidėdavo sprogimai. Supratau, kad toliau taip negalima. Pati jau išmokau atskirti, kuris garsas reiškia apšaudymą, o kuris mūsų oro gynybos sistemų veiklą, bet juk gyvūnui to nepaaiškinsiu“, – pasakojo mergina.

Jos kelionė su mama ir augintiniu iš Kyjivo į Visaginą užtruko keturias paras.

„Užtruko vien kelionė į Lvivą. Tik privažiuodavome kokią nors tarpinę stotį, ten pasigirsdavo oro pavojus. Visą naktį taip važinėjome aplink Lvivą, nes įvažiuoti į miestą buvo neįmanoma“, – prisiminė A.Černova.

Iš Lvivo jie pajudėjo į Lenkiją. Mergina teigė, kad tuo metu jos augintinis atrodė nusilpęs ir ji bijojo, kad katinas neišgyvens.

„Lenkijoje neturėjome kur vykti, todėl nuvažiavome į pabėgėlių centrą. Lenkai šaunuoliai, daro, ką tik gali, stengiasi, bet tokioje vietoje jautiesi iš tiesų labai blogai. Įsivaizduokite, prieš tai gyveni ramiai bute Kyjive, o staiga atsiduri su šimtais kitų žmonių vienoje patalpoje. Katinui irgi buvo nejauku – per daug triukšmo, visų aplink“, – savo kelionę prisiminė ukrainietė.

Žmonės, norintys išgabenti savo augintinius iš karo siaubiamos Ukrainos, turi susidurti ir su dar vienu reikalavimu – vakcinuoti, čipuoti savo keturkojus, kitaip toliau vykti jie negali. Kaip teigė A.Černova, Lenkijoje tuo pasirūpino savanoriai – čia pat į pabėgėlių centrą ateidavo veterinarai, kurie apžiūrėdavo augintinius ir atlikdavo visas reikiamas procedūras.

„Ten gavome viską – pledą katinui, pavadėlį, naują dėžę jo transportavimui, maisto. O pati tuo metu jau buvau išvargusi.. Verkiau, o savanoriai mane ramino. Gydytoja davė raminamųjų tiek mano katinui, tiek man“, – pasakojo mergina.

A.Černova kol kas nežino, kada galės vykti namo. Visagine ji susirado darbą, tačiau neslepia – savo namų labai pasiilgo.

V.Bulikas: žmonės ne visada turi maisto, o ką jau kalbėti apie gatvėse esančius gyvūnus.

„Lietuviai labai puikūs žmonės, viskuo padeda, bet juk aš čia atvykau ne savo noru, karas privertė. Anksčiau net negalvojau, kad galiu gyventi kur nors kitur, ne Kyjive. Todėl tikrai žinau, kad grįšiu. Mama vis dar bijo sugrįžti“, – teigė A.Černova.

Gyvūnus gelbėja švilpiant kulkoms

Vos prasidėjus Rusijos invazijai, ukrainietis Vadymas Bulikas nuskubėjo užsirašyti į kariuomenę, tačiau kvietimo prisijungti ir pasirašyti kontraktą kol kas negavo, todėl šiuo metu vyras padeda kariams – veža medikamentus, apsaugos priemones ir kitus reikalingus daiktus kariams į karščiausius taškus.

33-ejų V.Bulikas iki invazijos ne vienerius metus savanoriavo gyvūnų prieglaudose, todėl ir dabar sako visuomet turintis automobilyje keturkojams skirto maisto – karo zonoje netrūksta be šeimininkų likusių augintinių. Jis įsitikinęs – padėti gyvūnams tokiu metu ne ką mažiau svarbu.

„Nuo vaikystės myliu gyvūnus. Namuose visada turėjome kačių ir šunų, žiurkėnų, žuvų, vėžlių. Mane mokė, kad jais reikia rūpintis, nes jie yra mūsų draugai ir jiems reikia padėti.

Asmeninio archyvo nuotr./V.Bulikas
Asmeninio archyvo nuotr./V.Bulikas

Man stiprybės matas visada buvo ne tai, kiek kilogramų gali pakelti, o tai, kiek gali padėti. Prieš karą trejus metus savanoriavau centre „Noriu katino“ (Choču kota), tačiau karas viską pakeitė, todėl dabar stengiuosi padėti gyvūnams įvairiose nesaugiose vietose.

Pavyzdžiui, vasario mėnesį netoli Mariupolio evakavome 9 kates. Dabar esame Donbase ir čia maitiname gyvūnus. Vietiniai gyventojai dažnai jo neturi. Žmonės ne visada turi maisto, o ką jau kalbėti apie gatvėse esančius gyvūnus. Taigi visuomet visuose automobiliuose turime maisto gyvūnams. Tikiuosi po karo vėl grįžti į mūsų centrą ir tęsti šį darbą“, – 15min pasakojo V.Bulikas.

Pasak jo, gyvename laikais, kai vyksta pernelyg daug blogų dalykų.

„Keičiasi žmonių vertybės ir prioritetai, daugelis žmonių galvoja tik apie save. Svarbu padėti silpniesiems, kad būtų daugiau žmogiškumo pavyzdžių. Karo metu tai dar svarbiau. Kai aplink tiek daug mirties, svarbu nepamiršti gyvenimo. Man patinka parodyti, kad padėti iš tikrųjų yra šaunu. Matau, kad geras pavyzdys užkrečia, žmonės imasi savanoriškos veiklos. Tai reiškia, kad gėris būtinai nugalės“, – įsitikinęs ukrainietis.

Jis sako matęs daugybę atvejų, kai žmonės gelbėjo savo augintinius, pasiimdami tik juos, o ne asmeninius daiktus.

„Dažnai susiduriu su nuotraukomis, kuriose matyti evakuoti žmonės. Jie vietoj daiktų pasiėmė savo augintinius ir tiesiogine prasme išnešė juos ant rankų. Senelė, kuri visko atsisakė ir nešė savo gaidį, nes negalėjo jo palikti. Berniukas, išgelbėjęs savo katę iš Mariupolio.

Tokių istorijų yra daug, pats esu vienas iš jų. Kai teko išvykti iš namų, pasiėmiau tik dvi kačių dėžes ir kuprinę su maistu joms. Nežinojau, ar kada nors grįšiu namo, bet niekada dėl to nesigailėjau. Gyvūnai yra mūsų draugai, o draugų nevalia palikti“, – kalbėjo V.Bulikas.

Prisideda ir lietuviai

Vilnietė Deimantė Pamakštytė kartu su draugu Martynu, prasidėjus plataus masto karinei invazijai, greitai suprato – jų pagalbos reikės, o pora jau ne vienerius metus padeda beglobiams gyvūnams Lietuvoje, renka lėšas ir visus būtinus reikmenis gyvūnų prieglaudoms.

„Mintis padėti gyvūnams kilo iš karto. Ilgokai ieškojau, kaip perduoti paramą, kurią pradėjau rinkti jau pačioje pradžioje. Tuo metu dar nebuvo aišku, kas iš Lietuvos važiuos ir paims tokį krovinį. Sekiau nemažai organizacijų, žiūrėjau, kaip vyksta pagalbos teikimo procesas. Susisiekiau su mažesne organizacija, padedančia nukentėjusiems gyvūnams. Susitarėme, kad dalį paramos surinks jie, o dalį aš.

Asmeninio archyvo nuotr./Vilniečiai Deimantė ir Martynas su savo augintiniu
Asmeninio archyvo nuotr./Vilniečiai Deimantė ir Martynas su savo augintiniu

Paskelbėme apie pagalbos rinkimą socialiniuose tinkluose, papasakojome savo aplinkos žmonėms. Iš tiesų, beveik visada atsiranda žmonių, kurie turi papildomo gyvūnų maisto, daiktų, vaistų. Be to, kai kurie žmonės prisidėjo pinigais“, – 15min sakė mergina.

Pasak jos, padėjo tai, kad šia veikla pora užsiima ne vienerius metus, todėl spėjo pelnyti žmonių pasitikėjimą ir nebuvo abejojančių, ar parama nukeliaus tikrai ten, kur būtiniausia.

Deimantė: yra žmonių, kurie myli gyvūnus, bet gal net nesusimąsto, kas vyksta su augintiniais prasidėjus karui.

„Surinkome viską, ko reikia. Žinojome, kad reikalingas šaldiklis, juk siunčiamas visoks maistas, kartais ir greitai gendantis. Nupirkome šaldiklį ir jį taip pat perdavėme. Visa surinkta pagalba išvyko iš pradžių į Lvivą, o po to į Rivnę. Radome žmogų Lietuvoje, kuris galėjo saugiai pristatyti viską ten, kur reikia.

Žinojome, kad ne kiekvienas augintinio šeimininkas netgi turėjo galimybę apsirūpinti maistu savo keturkojams. Jo nebuvo tiesiog parduotuvėse“, – kalbėjo vilnietė.

Moteris sako kartais sulaukianti klausimo, kodėl padeda gyvūnams, o ne vaikams, seneliams. Tačiau tvirtina, kad padeda ir žmonėms.

„Galbūt tiesiog garsiau nuskamba mūsų pagalba gyvūnams. Tačiau tikrai negalėjome viską nupirkti tyliai vien tik savomis lėšomis, todėl turėjome parašyti apie pagalbą gyvūnams viešai, paprašyti prisidėti kitų. Yra žmonių, kurie myli gyvūnus, bet gal net nesusimąsto, kas vyksta su augintiniais prasidėjus karui. Tik kai jiems parodai, kokia reali situacija, atsiranda daugiau supratimo ir noro padėti“, – paaiškino D.Pamakštytė.

Ji teigė gyvūnus gelbėjanti nuo vaikystės, todėl toks elgesys tapo natūraliu.

„Nežinau, ar tokia mano įgimta savybė, ar įgyta, bet kai matau silpnesnį, noriu padėti“, – tikino ji.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min