„Mes kalbame 500 žmonių, kurie žuvo jau pasibaigus karui, ir 1500 sužeistųjų per minų sprogimus vardu. Tai yra viena didžiausių mūsų regiono problemų", – žurnalistams aiškino Stjepanas Ribičius, Slavonijos ir Baranjos regiono, esančio Kroatijos pasienyje su Serbija ir Vengrija, atstovas Briuselyje.
S.Ribičius neslepia nuogąstaujantis, kad centrinė valdžia Zagrebe nesuinteresuota padėti neturtingam regionui, kuriame nėra užsienio turistų pamėgtų kurortų ar kitų populiarių objektų. Nuo 1999 iki 2007 metų ES Kroatijos Vyriausybės prašymu skyrė 24 mln. eurų išminavimo darbams Adrijos jūros pakrantės mieste Zadare ir pasienyje su Serbija, ypač aplinkui liūdnai pagarsėjusį Vukovaro miestą.
Tačiau Slavonijos ir Baranjos regionas tuo metu buvo pamirštas, nors čia iki šiol beveik 1 tūkst. kvadratinių kilometrų žemės pažymėta įspėjamaisiais plakatais apie minų keliamą pavojų. S.Ribičiaus teigimu, esant dabartiniam išminavimo darbų tempui prireiks bent 50 metų, kad šiuose laukuose vėl būtų galima užsiimti žemdirbyste.
„Tai turėtų būti ES, vienos didžiausių pasaulyje išminavimo darbų donorių, kuri 1997–2007 metais šiuo tikslu Afrikoje ir Azijoje išleido 1,5 mlrd. eurų, prioritetas. Manau, būtų geriau, jeigu ES pirmiausia susitvarkytų savo pačios kiemą ir tada skubėtų padėti kitoms valstybėms", – sakė S.Ribičius.
Pareigūnas teigė buvęs labai nustebintas, kad 2007–2013 metų EK veiksmų plane išminavimo klausimu buvo paminėtos tokios šalys kaip Baltarusija, Bosnija ir Hercegovina, Kosovas, Ukraina, Afganistanas, Laosas ir Kambodža, tačiau ne jo šalis. Vėliau Kroatija vis dėlto buvo įtraukta į sąrašą, tačiau EK pareigūnai pabrėžė, jog tai nereiškia, kad pagalba tikrai bus suteikta. Viskas esą priklausys nuo dvišalių derybų.
„Problema yra ta, kad pačiame Zagrebe minų neaptikta, todėl jiems tai nėra prioritetinis klausimas. Tačiau mūsų regionui tai labai svarbu", – sakė S.Ribičius.
