Centrinio regiono valdytojas buvo priverstas prisipažinti intymiai bendraujantis su transseksualiais asmenimis.
Piero Marrazzo iš Lacijaus regiono, kurio sostinė Roma, pasitraukė iš valdytojo pareigų iškart, kai į viešumą iškilo gėdingiausi jo asmeninio gyvenimo faktai. Politiko karjera akimirksniu žlugo, kai policininkai suėmė keturis savo kolegas už tai, kad šie šantažavo valdytoją – grasino viešai parodyti tam tikrus vaizdo įrašus. Vedęs trijų vaikų tėvas P.Marrazzo prisipažino negailėjęs tūkstančių eurų kokainui ir Italijoje prostitutėmis dirbantiems Pietų Amerikos transseksualams.
Vėliau ši istorija įgijo ir kruviną atspalvį. Italijos prokurorai pradėjo dviejų žmonių nužudymo, galbūt susijusio su P.Marrazzo, tyrimą. Teigiama, jog šis politikas nėra įtariamasis, bet buvo užmezgęs artimus santykius ir su savo bute sudeginta prostitute, brazilų kilmės transseksualu Brenda, ir su nusižudžiusiu narkotikų platintoju Gianguerino Cafasso.
P.Marrazzo pasitraukimas iš politinės arenos labai naudingas S.Berlusconi. Dabar jis gali gintis sakydamas, jog nėra vienintelis politikas, turintis tam tikrų silpnybių.
Per ketverius metus tai jau trečias šalį sukrėtęs sekso skandalas, į kurį įsivėlę žinomi Italijos veikėjai ir transseksualūs asmenys. 2005 metais „Fiat“ automobilių pramonės vadovo Gianni Agnelli sūnus Lapo Elkannas atsidūrė ligoninėje, nes perdozavo kokaino vieno transseksualo bute Turine. Po dvejų metų fotografai užfiksavo tuometinio premjero Romano Prodi atstovą spaudai Silvio Sircaną, kalbantį su transseksualų prostitute Romos pakraštyje. S.Sircana tvirtino intymiai su juo nebendravęs.
Sukrėsti italai nuolat savęs klausia, kuo transseksualūs asmenys taip traukia politikus ir kodėl italo „macho“ įvaizdis tampa vis keistesnis ir sudėtingesnis. Milano psichiatras ir seksologas Alberto Caputo teigia, jog trečdalis vyrų, kurie lankosi pas prostitutes madų sostinėje, neaplenkia transseksualų. Anot daktaro, tokie vyrai iš tiesų nėra savo homoseksualumą slepiantys žmonės. Juos tiesiog traukia nauji potyriai su asmeniu, kuris turi visus priešingos lyties požymius, išskyrus lytinius organus.
A.Caputo svarsto, ar tik šis sociologinis fenomenas nėra susijęs su tuo, kad šiuolaikiniame pasaulyje moterys įgyja vis daugiau galios ir savarankiškumo. Moteriško trapumo pasiilgę vyrai ieško, kaip daktaras vadina, „neomoterų“, t. y. transseksualų, kurie savo elgesiu ir išvaizda labai moteriški, globėjiški, nors ir turi vyriškus lyties organus.
P.Marrazzo pasitraukimas iš politinės arenos labai naudingas S.Berlusconi. Dabar jis gali gintis sakydamas, jog nėra vienintelis politikas, turintis tam tikrų silpnybių. Tačiau opozicija atšauna, kad vos paaiškėjus tiesai P.Marrazzo iškart pasitraukė iš politinės arenos, o S.Berlusconi nė karto viešai neparodė atgailaujantis.
Kaip rašo savaitinio Milano žurnalo „Corriere Della Sera“ žurnalistas Vittorio Zinconi, P.Marrazzo skandalas turėjo gana paradoksalų efektą – dar labiau sustiprino S.Berlusconi, kaip moteris mėgstančio vyro, reputaciją. „Galiausiai Italija yra katalikiškas kraštas, kuriame pamažu viskas yra atleidžiama“, – priduria jis.
O kaip tuomet dėl italų „macho“ įvaizdžio? „Tikras vyras šiandien yra nusidėjėlis“, – atsako A.Caputo. Tokiu atveju šių politinių skandalų akivaizdoje Italija kaip niekada atrodo vyriška.
