Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Olandų žurnalistas Abdelkaderas Benali: „Tai buvo ne humoro stoka, o pyktis“

Demonstracijos Vokietijoje
„Scanpix“/AP nuotr. / Demonstracijos Vokietijoje
Šaltinis: 15min
0
A A

Musulmonų, gimusių ir augusių kultūriniame vakarų demokratinių valstybių sociume, šiandien yra gausu. Regis, vertybės, kurias išpažįsta bendruomenės, turėtų tapti valstybių piliečių bendru švietimo ir kultūros pamatu. Tačiau religinės tolerancijos klausimas – vis dar opi žaizda. Ar galime žvelgti į islamo išpažinėjus nesibaimindami ir neklijuodami ekstremistinės „etiketės“? Ir kodėl svarbu juos pripažinti?

Nytimes.com pasiekė olando žurnalisto ir rašytojo Abdelkadero Benali, turinčio marokietiškas šaknis, atvirlaiškis. Jame autorius atvirai dalijasi mintimis, ką reiškia būti musulmonu krikščioniškoje bendruomenėje, religingu žmogumi sekuliarioje visuomenėje, „kitu“ tarp „savų“.

Žurnalistas teigė gimęs ir augęs Danijoje, vaikystėje ir paauglystėje niekuo neišsiskyręs iš savo bendraamžių, kurie, kaip ir jis, tuo metu svajojo apie knygas ir merginas.

Abdelkader Benali / Asmeninio archyvo nuotr.
Abdelkader Benali / Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau lemtingas momentas, atvėręs naujus apmąstymų vingius, nutiko vienos istorijos pamokos metu, kai jam buvo 13-ka metų.

„Pamokos tema tapo Salmano Rushdie nepaklusimas fatvai. Mūsų mokytojas kalbėjo apie išraiškos laisvę, o aš – apie pranašo Mahometo įžeidimą. Klasėje įsivyravo keista tyla. Kas čia nutiko?“, – rašo A.Benali.

Žurnalistas atmena, jog tuo metu atsistojęs, pakeltu balso tonu ėmė ginčytis su mokytoju, mėgindamas įrodyti, jog pranašas yra šventas jo bendruomenei, ir kad tyčiojimasis iš Mahometo – moralinis nusikaltimas.

„Klasės draugai į mane žiūrėjo, kaip į beprotį. Niekuomet anksčiau nebuvau jautęsis toks piktas. Istorijos mokytojas buvo giliai nustebęs ir susierzinęs, atleido mane iš pamokos“, – pasakoja rašytojas.

Kurią pusę pasirinkti?

Žurnalisto teigimu, tai buvo pirmas kartas, kai jį aplankė suvokimas, ką reiškia būti musulmonu.

„Bet aš nenorėjau taip jaustis. Norėjau būti toks pats, kaip ir kiti klasės draugai. Vėliau, kai nuslūgo pyktis ir aršios emocijos, susigėdau, jog nuvyliau savo šeimą, religiją ir patį save. Ta gėda buvo dėl pykčio, kurio kilmės tuo metu nesugebėjau suprasti“, – atvirauja A.Benali.

Tradicinėje marokiečių šeimoje užaugęs žurnalistas teigia, jog jo šeima laikėsi tam tikrų religinių papročių (Ramadano), nors jo tėvas retai lankydavosi mečetėje. Jie gyveno panašiai, kaip krikščionių šeimos, kurios švenčia Kalėdas, tačiau beveik nevaikšto į bažnyčią.

„Šeimoje mes retai kalbėdavome apie fatvą, nors šio klausimo išvengti ir nepavyko. Tuomet, kai musulmonai ėmė marširuoti gatvėse, suvokėme, jog būdami dalis jų bendruomenės privalome atsakyti sau patiems į kelis klausimus: kurioje mes esame pusėje? Iš kur kyla šis pyktis? Ar islamas gali koegzistuoti kartu su vakarietiškomis vertybėmis?“, – apie savo išgyvenimus pasakoja autorius.

Atvira visuomenė yra grėsminga religingiems žmonėms

A.Benali teigimu, išpažindamas islamą ne musulmoniškoje valstybėje, pakankamai sekuliarioje bendruomenėje, atsakymų į šiuos klausimus jis ieškojo šventosiose knygose, tačiau radęs literatūroje.

„Skaičiau Kafkos „Metamorfozę“ ir Camus „Marą“. Būdamas 17-kos mokyklos bibliotekoje susiradau S.Rushdie romaną „Šėtoniškosios eilės“, kurį tik pradėjęs skaityti apstulbau: knygos veikėjas, toks artimas man – imigrantas iš giliai religingos šeimos – buvo „išmestas“ į pasaulį, kuriame nėra nieko švento. Skaitydamas knygą supratau, jog laisva ir atvira visuomenė yra grėsminga religingiems žmonėms. Jų religija bus išjuokta, ir tai išprovokuos pyktį“, – atvirauja žurnalistas.

A.Benali pastebi, jog panaši situacija susiklostė ir šiandien: ekstremistai vilioja jaunus musulmonus į Vakarus, apsukdami jų galvas istorijomis apie islamistinę utopiją.

„Tai kelia šleikštulį europiečiams musulmonams. Jaunos mergaitės ir berniukai palieka savo šeimas ir yra paverčiami žudymo mašinomis. Ir tai vyksta ne kur nors Bagdade, o Briuselyje ar Hagoje. Mes primygtinai tvirtiname, kad tai negali būti mūsų islamas ir jeigu tai yra islamas, mes tokio nenorime“.

Žurnalistas, remdamasis savo patirtimi, teigia, jog ekstremistų vilionės gali būti labai galingos, ypač tuomet, kai jauni musulmonai auga pasaulyje, kuriame medijos siekia įžeisti jų kultūrą.

Žurnalistas, remdamasis savo patirtimi, teigia, jog ekstremistų vilionės gali būti labai galingos, ypač tuomet, kai jauni musulmonai auga pasaulyje, kuriame medijos siekia įžeisti jų kultūrą.

„Europos valstybių valdžios tikrai nepadeda kovoti su ekstremizmu, suteikdamos galią islamofobiškiems dešiniųjų pažiūrų populistams. Ką aš pastebiu, tai drąsos stygių, drąsos priimti Europos musulmonus kaip tikrus europiečius – piliečius, kaip ir visi kiti“, – tvirtina A.Benali.

Pyktis, vedantis į fundamentalizmą

Netgi du iš nužudytųjų per užpuolimą Paryžiuje buvo musulmonai – redaktorius Mustapha Ourradas ir policijos pareigūnas Ahmedas Merabetas.

„Žudikai jų nepasigailėjo. Islamo vardu jie žudė musulmonus. Ir kiekvieną kartą, kai europietis musulmonas mato šį vaizdą, jis ar ji įsivaizduoja save, gulintį ant šalto grindinio. Bejėgį“, – rašo žurnalistas.

Tai, kas nutiko praėjusią savaitę, A.Benali teigimu, tikrai nėra humoro stoka ar negebėjimas suprasti karikatūros žanro. Tai taip pat nėra neapykanta vakarams. Šis įvykis byloja, jog pyktis pasirinko neteisingą kelią.

„Tai, kas mus daro žmonėmis ir kūrėjais, yra abejonė. Bet abejonė gali lengvai virsti pykčiu ir fundamentalizmu, – teigia žurnalistas. – Vienintelis būdas įveikti šį pyktį – suprasti, kur slypi jo šaknys."

Laisvė abejoti, nepasirinkti kurios nors pusės ir jausti empatiją veikėjams ir žmonėms, su kuriais aš nesutinku, buvo mano pyktį išlaisvinantys dalykai. Šiandien aš priimu savo islamišką prigimtį, bet be dogmos, represijų ir griežtos ištikimybės ritualui.

Atsakymas – demokratijos vertybėse

„Laisvė abejoti, nepasirinkti kurios nors pusės ir jausti empatiją veikėjams ir žmonėms, su kuriais aš nesutinku, buvo mano pyktį išlaisvinantys dalykai. Šiandien aš priimu savo islamišką prigimtį, bet be dogmos, represijų ir griežtos ištikimybės ritualui“, – atvirai teigia autorius.

Po Rugsėjo 11-osios įvykių daugybė Europos musulmonų pradėjo abejoti, kokiai pusei jie atstovauja: ar jie renkasi Paryžiaus Volterą, ar Mahometo Meką. Tačiau, žurnalisto teigimu, šis klausimas iš esmės yra klaidingas.

„Europos politiniame ir kultūriniame gyvenime musulmonai dalyvavo šimtmečių šimtmečiais, ir politikai bei spauda turi nustoti elgtis taip, lyg mes čia atvykome tik vakar. Mes esame čia tam, kad liktume, būtume lygiavertė Europos dalis“, – šia mintimi savo atvirlaiškį užbaigia A.Benali.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min