Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Peymanas Bagheri: taikūs pokyčiai Irane neįmanomi

Mahmoudas Ahmadinejadas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Mahmoudas Ahmadinejadas
Šaltinis: 15min
0
A A

Paskutiniai bandymai įžiebti protestų nuotaiką Irane buvo nesėkmingi, nepaisant stiprėjančių demonstracijų kaimyninėse šalyse ir prisiminimų apie milžiniškus protestus pačiame Irane 2009 metais. Koks yra Irano opozicinio judėjimo statusas? Su kokiais iššūkiais jis susiduria ir ar režimo pasikeitimas šioje šalyje galėtų įvykti taikiai? CNN kalbina iranietį, kurio tekstai apie savo šalies valdžią neseniai privertė jį pabėgti iš savo tėvynės, Peymaną Bagheri.

– Ar Jus nustebino tai, kad revoliucijoms Tunise ir Egipte nepavyko sužadinti Irano aktyvistų išeiti į gatves tokiais mastais kaip 2009 metais? Koks yra Irano opozicijos judėjimo statusas?

– Karti realybė yra ta, kad iraniečiai šiuo metu labiausiai susirūpinę šalies ekonomika, darbais ir tuo, kaip išlaikyti šeimą. Šalies ekonomika merdėja, taigi iraniečiams sudėtinga mąstyti apie protestavimą ir rizikavimą savo gyvybėmis, kai pagrindinis daugelio iš jų tikslas šiuo metu yra tiesiog išgyventi.

Opozicijos judėjimas Irane egzistuoja, tačiau pogrindyje. Žmonės bijo smurto, bijo būti uždaryti į kalėjimą. Aktyvistai savo žinutes platina socialiniuose tinklalapiuose. Neseniai jie pradėjo rašyti prieš valdžią nukreiptus šūkius ant pastatų sienų. Taigi, atsakant į jūsų klausimą, opozicija Irane egzistuoja, tačiau ji nėra matoma jūsų akims.

– Kokia yra didžiausia problema, susijusi su Irano opozicijos judėjimu?

– Didžiausia problema yra tai, kad opozicija neturi vieno aiškaus lyderio, kuris visus suvienytų ir visiems patiktų. Net ir tarp aktyvistų nėra bendro sutarimo, kaip judėti pirmyn. Jokios vienybės, jokio organizuotumo. Tačiau judėjimas tam tikra prasme buvo ir sėkmingas. Irano režimas susilpnėjo, o šiuo metu dar ir išgyvena politinę, socialinę ir ekonominę krizę. Manau, tai tik laiko klausimas, kada šis režimas žlugs.

– Kaip manote, kada tai galėtų įvykti?

– Niekas tiksliai nežino. Šiuo metu viskas ritasi į nuokalnę. Režimo viduje yra nemažai susiskaldymo ir kovų tarp aukštas pozicijas užimančių politikų. Sistema pradeda byrėti iš vidaus. Manau, kad režimo pokytis Irane neįvyks taikiai. Daugeliu atvejų autokratiniai režimai ir diktatoriai nelinkę su niekuo dalintis valdžia. Jie yra paranojikai, o paranoja sąlygoja didesnes represijas.Taikūs pokyčiai Irane negalimi. Diktatoriai kovoja iki pabaigos. Vienintelė taiki galimybė reformai glūdi sistemos viduje.

– Kodėl Jūs šiais metais pabėgote iš Irano?

– Per pastaruosius dvejus metus parašiau per 50 prieš Irano valdžią nukreiptų straipsnių. Kažkam nepatiko mano tinklaraštis. Man buvo pagrasinta telefonu. Paskambinęs žmogus pasakė pranešiantis apie mane valdžiai, jei ir toliau rašysiu straipsnius. Nežinau, kas tai buvo. Pasijutau esąs taikinys. Tuomet sau pasakiau: „Metas išvykti“.

– Papasakokite apie atvirą laišką, kurį paviešinote savo tinklaraštyje ir kuriuo kreipėtės į dvasinį Irano lyderį ajatolą Ali Khamenei.

– Šiame laiške kvestionuoju A.Khamenei lyderystės legitimumą ir kalbu apie žmogaus teisių pažeidimus. Klausiu jo: „Koks esate lyderis“? Rašau apie tai, kad nors jis dabar ir gali valdyti teroro ir baimės pagalba, tai nesitęs amžinai, nes jis nėra užkariavęs tautos širdžių.

– Ar žinote tinklaraštininkų, kurie šiuo metu yra kalėjime?

– Žinau du. Vienas iš jų 2009 metais buvo nuteistas 15-ai metų kalėjimo. Kitas pradingo prieš mėnesį. Niekas apie jį nuo to laiko negirdėjo. Jis greičiausiai yra kalėjime. Tinklaraštininkai, jei jie yra pagaunami, dažniausiai gauna 20 metų kalėjimo bausmę. Iš viso teismo šiuo metu laukia apie 60–70 tinklraštininkų.

– Irano žiniasklaida džiaugsmingai rašė apie įvykius Egipte, tačiau nieko neužsiminė apie įvykius Sirijoje. Kodėl?

– Iranas ir Sirija yra galingi sąjungininkai. Iranas nepasmerks žiauraus susidorojimo su protestuotojais Sirijoje, o šiuo atveju, net nepripažins, kad tai apskritai vyko. Šių dviejų valstybių bendradarbiavimas turi gilias šaknis, jos yra glaudžiai susijusios tarpusavyje. Irano valstybinė televizija nerodo naujienų apie Siriją. Tuo tarpu Egiptas yra glaudžiai siejamas su Jungtinėmis Valstijomis, taigi nenuostabu, kad Iranas nuverstos Egipto valdžios kritikus ir protestuotojus vadina „didvyriais“.

– Kas turi įvykti, kad išvystume taikiai įgyvendinamus pokyčius Irane sekuliarios demokratijos link?

– Mano nuomone, taikūs pokyčiai Irane negalimi. Diktatoriai kovoja iki pabaigos. Vienintelė taiki galimybė reformai glūdi sistemos viduje. Tačiau tikroji reforma galėtų reikšti ir šio režimo pabaigos pradžią. Štai  kodėl valdžia negali priimti jokių nuoširdžių reformų. Tai atvertų duris didesniems dalykams, galbūt naujam sukilimui.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min