Paaukojo savo sūnus vardan Rusijos: ką gedintys rusai galvoja apie Putino karą Ukrainoje

Juoduose, lavonams skirtuose, maišuose iš Ukrainos sugrąžinta tiek kūnų, kad dabar jie laidojami specialioje kapavietėje regiono sostinėje – Vladikavkaze.

Naujus antkapius puošia retušuotos, spalvotos žuvusiųjų nuotraukos, išdegtos krosnyje, įkaitintoje iki 980 laipsnių Celsijaus. Akyse besiplečiančiose kapinėse ilsisi ir 47 metų amžiaus Oksanos Abajevos sūnus.

Ji įkūrė organizaciją moterims, kurios kare neteko artimųjų. Pati Oksana įkūnija bendrą sumišimą šiame regione: vienu metu blaškomasi tarp stipraus pasididžiavimo kovojant už tėvynę ir širdgėlos dėl to, kad prarandami jauni vyrai.

Nanna Heitmann/ „The New York Times“/Rusijos karių kapinės Šiaurės Osetijoje

Albertas Abajevas, Oksanos sūnus, dalyvavo 2022 m. vasario mėn. Kremliaus pradėtoje plataus masto invazijoje į Ukrainą. Moteris pasakojo, kad jis skambindavo namo, vos turėdamas progą. Esą jis niekada nesiskundė dėl šalčio ar alkio, su kuriais teko susidurti fronte. Ir pažadėjo motinai, kad grįš namo.

Praėjus mažiau nei mėnesiui po to, kai pirmosios raketos nukrito Kyjive, jos vyras Chetagas R.Zasejevas taip pat prisijungė prie Rusijos kariuomenės.

„Jis negalėjo to ištverti, – pasakojo Oksana, pridurdama, kad jis buvo nepatenkintas likęs nuošalyje, kai tuo tarpu jo užaugintas posūnis, Albertas, stojo į kovą. – Jis tikėjosi rasti Albertą arba bent jau jį apkabinti, nes mes visi supratome, ką jam reikėjo išgyventi ten, kur jis buvo“.

Buvo 2022 m. gegužės 17 d. Į jos duris pasibeldė uniformuoti vyrai ir pareiškė, kad Albertas, kuriam tada buvo vos 20 metų, žuvo kovoje. Jos vyras jau buvo fronto linijoje. Kai jie kalbėdavosi, Oksana pirmą kartą aiškiai išgirdo kurtinantį artilerijos sviedinių griausmą.

Gavęs atostogų, Chetagas vienas keliavo per Ukrainą – pėsčiomis, motociklu ir dviračiu. Tada jis pasiekė Rusijos kariškių morgą Rostove prie Dono. Vyras paėmė Alberto kūną ir parvežė jį atgal į Vladikavkazą.

„Mes, be abejo, išgyvenome didelį sielvartą. Jau nebesame tokie, kokie buvome anksčiau, – kalbėjo Oksana. – Per šiuos ketverius metus mūsų gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis ir suskilo į „prieš“ ir „po“.“

Ji nori, kad karas baigtųsi. Bet dar ne dabar.

Kremliaus vadovas Vladimiras Putinas rusams jau ne vienerius metus perša naratyvą, kad jie kovoja už išlikimą prieš „fašistinį režimą“ Ukrainoje ir jo šeimininkus Europoje.

Ši propaganda padėjo pagrindą karo normalizavimui kaip nuolatinei gyvenimo Rusijoje ypatybei. Dėl karo jaučiamas nuovargis stiprėja, nes Ukrainos pajėgų smūgiai daro vis didesnę žalą šalies ekonomikai. Tuo tarpu Kremlius šiuos išpuolius pasitelkia suburti rusus aplink vėliavą, ragindamas juos išlikti vieningiems palaikant V.Putiną ir Rusijos armiją.

Nanna Heitmann/ „The New York Times“/Mizuras, Šiaurės Osetija

Rusija turėtų nutraukti karą, pareiškė Oksana, tik tada, kai bus nugalėti tie, kuriuos ji vadina Ukrainos naciais.

„Nenoriu, kad nė viena motina laidotų savo vaiką – nei Ukrainoje, nei čia, – tikino ji. – Noriu taikos. Noriu, kad nebūtų jokio nacizmo.“

—
Fotografė Nanna Heitmann ir aš Šiaurės Osetijoje praleidome savaitę, bandydamos perprasti, kaip giliai karas įsiskverbė į tenykštę visuomenę.

Osetija – tai 680 tūkst. gyventojų turintis stačiatikių kraštas, apsuptas daugiausia musulmoniškų regionų. Jis pagarsėjęs savo karžygių kultūra, kurios šaknys siekia seniausius laikus.

Kiekvienas mūsų pašnekovas turėjo šeimos narį ar artimą draugą, kuris kovojo Ukrainoje arba ten žuvo. Dauguma jų savo artimiausioje aplinkoje turėjo daugiau nei vieną tokį žmogų.

Niūri tikrovė atsispindi ir žuvusiųjų skaičiuje, kuris yra maždaug trečdaliu didesnis už šalies vidurkį, teigiama šalyje uždraustos žmogaus teisių organizacijos „Memorial“ ataskaitoje, parengtoje pagal informaciją iš spaudos bei socialinių tinklų. Tokie nepasiturintys regionai kaip Šiaurės Osetija neproporcingai gausiai papildo Rusijos ginkluotųjų pajėgų gretas, taip apsaugodami didžiuosius šalies miestus nuo tiesioginio karo poveikio.

Nanna Heitmann/ „The New York Times“/Anatolijus Betruzovas

Sutikti osetinai puikiai įkūnijo, koks sudėtingas šis karas. Vienas iš jų – Anatolijus Betruzovas, 65 metų amžiaus trijų karų veteranas. Pirmasis jo karas vyko Afganistane, paskutinis – Ukrainos Donbaso regione, kur, 2015 m., praėjus metams po to, kai Rusija pradėjo kurstyti konfliktą, vyras patyrė negrįžtamą kojos traumą.

Nors ir jis pakartojo propagandinį Kremliaus naratyvą apie tariamus nacius Ukrainoje, vyras prakalbo, kad šiuo metu kare „nėra jokios teisybės“, nes miršta žmonės, „kurie neturi su tuo nieko bendra“.

Anatolijus prisipažino uždraudęs savo 33 metų amžiaus sūnėnui vykti į Ukrainą. Tačiau, vedamas pareigos jausmo, sūnėnas ten vis tiek išvyko. Dabar jis yra miręs, pridūrė Anatolijus.

Susitikome ir su Zelimchanu Kozajevu, regioninio tradicinių šokių ansamblio vadovu, kuris net Šaltojo karo metais laisvai gastroliavo po Europą. Tačiau dabar užsienyje jis nėra laukiamas. Po invazijos į Ukrainą didžiojoje kontinento dalyje Rusija tapo atstumtąja.

Sėdėdamas savo kabinete po dar jauno V.Putino portretu, Zelimchanas atvirai nesiskundė izoliacija ir nekritikavo karo. Tačiau jis sakė neskatinantis vaikinų iš savo ansamblio eiti į karą.

„Ne visi turi lakstyti su kulkosvaidžiais“, – pareiškė vyras.

Taip pat kalbėjomės su Aza Biragova, dirbančia namų ir sodo prekių tinklo personalo skyriuje. Moteris prakalbo apie tai, kaip karas pakeitė regiono ekonomiką ir civilių gyvenimą.

2019 m. ji padėjo atidaryti parduotuvę Šiaurės Osetijoje. Anksčiau joje dirbo apie 80 vyrų. 2022 m. rugsėjį, kai Maskva paskelbė karinę mobilizaciją, įmonė gavo daug šaukimų į kariuomenę. Dalis vyrų patys nusprendė įstoti į ginkluotąsias pajėgas.

Tuomet ji ir jos kolegos nusprendė sumažinti komandos dydį iki 60 žmonių, nes nemanė, kad galės rasti pakankamai darbuotojų. Be to, dėl vyrų trūkumo išaugo atlyginimai. Galiausiai, anot Azos, „visi pradėjo samdyti moteris“.

Vienas iš tų, kurie atsisakė su mumis susitikti, buvo regiono vadovas Sergejus Menjailo. Vietoje savęs jis pasiuntė spaudos tarnybos narį Batrą Ilajevą – buvusį žurnalistą, kuris, prieš pats įsitraukdamas į kovą, rinko humanitarinę pagalbą kariams.

Nanna Heitmann/ „The New York Times“/Rusijos karys išvyksta iš Vladikavkazo geležinkelio stoties

Batras yra vienas iš daugelio osetinų, kurie, sugrįžę iš karo Ukrainoje, įsidarbino valstybės tarnyboje. Tai – tendencija, kurią visoje šalyje skatino pats V.Putinas. Ji buvo ypač ryški anksčiau šį mėnesį vykusiuose rinkimuose į Valstybės Dūmą.

Gerdamas vaisių arbatą, Batras kalbėjo apie naujus būstų statybos projektus ir pastangas užtikrinti užimtumą veteranams. Jis pasakojo apie planą kiekvienoje mokykloje įdarbinti po vieną veteraną, kuris dirbtų „patriotinio ugdymo“ patarėju.

Visa tai yra dalis Kremliaus kampanijos, kuri skirta militarizuoti dabartinę visuomenę ir ateities kartas.
—

Daugelis tų, su kuriais susitikome, postringavo apie būtinybę ginti Rusiją priešiškame pasaulyje. Tokią pasaulėžiūrą iš dalies suformavo prieš du dešimtmečius įvykęs teroristinis išpuolis Beslano 1-ojoje mokykloje, esančioje už 30 minučių kelio nuo Vladikavkazo.

2004 m. rugsėjo 3 d., po tris dienas trukusios konfrontacijos su ginkluotais smogikais, susijusiais su kaimyninėje Čečėnijoje vykusiu sukilimu, Rusijos specialiosios pajėgos šturmavo mokyklą. Įkaitų dramai pasibaigus, buvo rasti 334 žuvusiųjų kūnai, iš kurių 186 – vaikai.

V.Putinas, įniršęs dėl to, kad Vakarų vyriausybės kariavo Irake ir Afganistane, tačiau tuo pat metu smerkė jo karą prieš Čečėnijos separatistus, apkaltino Vakarus bandymu sužlugdyti Rusiją.

Šio naratyvo atgarsių išgirdau ir kalbėdamasi su 53 metų amžiaus Timuru S.Adyrchajevu. Jis buvo vienas iš vyrų, kurie anuomet nešė iš mokyklos įkaitus. Dabar jis – Šiaurės Osetijos parlamento narys.

Nanna Heitmann/ „The New York Times“/Naujosios 1-osios Beslano mokyklos mokiniai

Dabartinį karą jis pavadino gilia tragedija, tačiau pridūrė, kad neva šis konfliktas istoriškai yra neišvengiama pasekmė, Vakarų galybėms pasinaudojus Ukraina kaip įrankiu pasikėsinti į Rusiją.

1-oji mokykla dabar yra širdį draskantis muziejus. Kitoje gatvės pusėje riogso naujas pastatas tuo pačiu pavadinimu. Kai ten apsilankėme, jaunesnieji mokiniai rinkosi į patriotinį koncertą. Penktokų atliekamoje dainoje buvo trys solistai, kurių kiekvienas simbolizavo po vieną karių kartą. Tai buvo maršas – vaikai traukė minorines harmonijas, skambančias fone aidint sintezatorių popmuzikos (angl. synth-pop) ritmams.

Priedainis skambėjo taip: „Karys žūva, gindamas tėvynę/ Rusijos karys gina ir tave, ir mane.

Ši mokykla jau atvėrė duris veteranams, kurie veda mokiniams pamokas. Erikas G.Bagajevas, organizacijos, padedančios žuvusių ar neįgalių veteranų šeimoms, savanoris tikino, kad į vaikus kreipiamasi pabrėžiant meilę tėvynei.

„Jei, tarkime, amerikiečių komiksų herojai yra Betmenas ir Žmogus-voras, mes norime, kad mūsų vaikai karius vertintų lygiai taip pat“, – paaiškino Erikas.

Jo organizacijos sandėlyje stovėjusios paramos dėžės buvo pilnos moksleivių laiškų. Perskaičiau kelis iš jų, parašytus vinguriuojančia rašysena: „Noriu pasakyti „Ačiū“, kad už mus aukojate savo gyvybes, – rašė vienas vaikas. – Aš jumis tikiu!“

Nanna Heitmann/ „The New York Times“/Karo Ukrainoje veteranas veda pamokas mokiniams Šiaurės Osetijoje

Į kapines Vladikavkaze sugrįžome šeštadienį, kai Oksana subūrė keliolika kitų moterų, kad kartu sukalbėtų panichidą – rusų stačiatikių maldą už mirusiuosius.

Mums besikalbant su kunigu, tarp moterų kilo ginčas. Jas suerzino, kad yra stebimos užsienio žurnalisčių, mat Rusijos žiniasklaida jau seniai išmokė savo šalies piliečius jomis nepasitikėti.

„Šioje šalyje nėra karo. Karo nėra!“ – šaukė Marina M.Danilova, vilkinti senamadišku apsiaustu ir prisidengusi vualiu su raudonu kryžiumi.

„Mes vykdome „specialiąją karinę operaciją“, – tęsė ji, pavartodama Kremliaus eufemizmą, kuriuo vadinamas karas Ukrainoje.

Jos žodžius palydėjo nepritariantis susirinkusiųjų šurmulys.

„Kai kuriems tai nėra karas. Mums tai yra karas“, – pareiškė kita moteris, kurios sūnus tarnavo desantininku Pskove, Rusijos vakariniame regione.

„Visi reiškia užuojautą, gailisi mūsų, bet, kai uždarome duris, kiekvienas lieka su savo sielvartu“, – pridūrė dar viena moteris, kurios vardas neskelbiamas, siekiant ją apsaugoti nuo galimų valdžios institucijų represijų. – Suprantate? Tegul vadina tai kaip nori.“

Moterys išsiskirstė į skirtingas puses. Joms tolstant, iš tolimojo kapinių galo pasigirdo šūviai – ten driekiasi naujai supilti kapai, kol kas papuošti ne paminklais, o vėjyje besidraiskančiomis vėliavomis.