Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pagrobtos nuotakos ir Čečėnijos tremtinių gyvenimas

Vestuvės
Kęstučio Vanago/BFL nuotr. / Vestuvės
Šaltinis: 15min
0
A A

Bėgant metams, daugybė čečėnų išvyko iš gimtinės ir susikūrė gyvenimą svetur. Daugelis iš jų tokį sprendimą priėmė patys, tačiau kiti prabangos pasirinkti neturėjo, rašo BBC.

Kai Zulikhana įlipo į laivą, vienas iš čia buvusių žmonių jai į rankas įbruko gėlių puokštę. „Mūsų naujajai nuotakai“, – mirktelėjo jis. Tai buvo pirmoji Zulikhanos, kaip ištekėjusios moters, kelionė. Prieš mėnesį grįžtančią iš universiteto Čečėnijos sostinėje Grozne ją gatvėje pagrobė ir įsisodinęs į automobilį išsivežė nepažįstamas vyras.

Po savaitės ji tapo Bogdano Khazhievo žmona. Iškart po vestuvių vyras nusivežė Zulikhaną į Pavlodarą, esantį Šiaurės Kazachstane, ir apgyvendino keliuose baldais menkai apstatytuose kambariuose virš savo tėvų buto.

Ir štai dabar Zulikhana maždaug už 5 tūkst. kilometrų nuo savo namų plaukia viena iš Kazachstano upių. Tai buvo idiliška vasaros diena ir laivui skrodžiant saulės glamonėjamą vandenį atrodė, kad mergina susitaikė su savo likimu. Ji kukliai sėdėjo laive prie savo kūdikius laikančių motinų.

Čečėnijos sostinėje Grozne merginą, grįžtančią namo, gatvėje pagrobė ir įsisodinęs į automobilį išsivežė nepažįstamas vyras. Po savaitės ji tapo Bogdano Khazhievo žmona.Tuo tarpu Bogdanas,  karjeros siekiantis verslininkas, denio apačioje pietavo su pusbroliu Sultanu. Pusbrolis galantiškai man nulupo apelsiną ir paaiškino, kad jis taip pat pagrobė savo žmoną. „Tai mūsų senelių paprotys, – pasakojo vyras. – Turime gerbti čečėnų tradicijas.“

Atskiroje laivo kabinoje prie banketinio stalo, nukrauto lėkštėmis, pilnomis keptos mėsos ir laukinių česnakų, sėdėjo vyresni žmonės. Prakalbus vyriausiam iš jų, maistas taip ir liko nepaliestas. Vyras labai norėjo pasidalyti tuo, kas nutiko prieš 66 metus, kai Stalinas ištrėmė visus čečėnus iš Kaukazo į Centrinę Aziją. Tuo metu senoliui tebuvo 11 metų, bet jis vis dar prisimena datą. 1944 metų vasario 23-ioji giliai įsirėžė vyrui į atmintį.

Balta dykuma

Tai buvo Raudonosios armijos diena ir vyrai iš visų kaimų buvo kviečiami joje dalyvauti. „Tačiau kai mano tėtis pasiekė pagrindinę aikštę, jokie paradai čia nevyko, – kalbėjo vyras. – Vietoj to jį apsupo ginkluoti kariai.“ Tuomet kariai ėjo iš namo į namą ir surinko visas moteris, vaikus bei pagyvenusius žmones.

„Turėjome labai nedaug laiko susirinkti daiktus, – toliau kalbėjo senolis. – Mano mama buvo ištikta šoko, tačiau dar spėjo pagriebti viščiuką ir truputį duonos. Pamenu, kaip ji verkė, kai mums reikėjo palikti savo karves.“

Stotyje visi žmonės buvo suvaryti į gyvulinius vagonus. Daugelis jų per artimiausias tris savaites perpildytais traukinių vagonais vežami į tremtį mirė. „Buvo tamsu ir kvapas buvo siaubingas. Mirusius žmones kariai tiesiog išmesdavo iš traukinio, – prisiminė čečėnas. – Kai galiausiai atvykome, atrodė, tarsi pasiekėme baltą dykumą. Nesimatė nieko, išskyrus sniegą ir stepes. Visiškai nebuvo ko valgyti, mūsų prieglauda tapo svirnas.“

Vyro akys paraudo ir pasruvo ašaromis. Jis pasakojo, kad jaunesnieji broliai ir seserys pasigavo šiltinę, tad jis bejėgiškai stebėjo, kaip jie miršta. Mažiausiai trečdalis ištremtų čečėnų mirė kelionėje ar vos vadonams pasiekus kelionės tikslą. Nuo bado, šalčio ir ligų.

Karo randai

Nors tremtį išgyvenusiems čečėnams po Stalino mirties leista grįžti į Kaukazą, deportacija paliko gilų randą šios tautos pasąmonėje ir įžiebė čečėnų separatistų aspiracijas. Kaip ir daugelis buvusių tremtinių, senolis grįžo į Kazachstaną kilus pirmajam čečėnų karui. Dar daugiau žmonių Čečėniją paliko per antrąjį karą 1999 metais. Tačiau dabar, kai karas jau baigėsi ir Čečėnija atstatyta, ar jie nori grįžti namo?

„Ne, – žurnalistui atsakė senolis. – Su giminėmis bendraujame telefonu ir kai kurie dalykai kelia mums nerimą. Vienas mūsų giminaitis buvo nužudytas ir niekas nežino, kodėl ir kas tai padarė. Jie tiesiog išmetė jo kūną kapinėse. Tai įvyko praėjusią savaitę. Tokių dalykų Čečėnijoje pasitaiko dažnai.“

„Jei kas nors bando išsiaiškinti, kas nutiko, jį taip pat nužudo. Tai režimas, kuris dabar valdo Čečėniją. Žinote, ką turiu omenyje“, – toliau kalbėjo vyras.

Praėjusiais metais Grozne žinomą žmogaus teisių aktyvistę Natalią Estemirovą pakeliui į darbą pagrobė kaukėti vyrai. Tą pačią dieną kulkų suvarpytas jos kūnas rastas griovyje. Kol kas dėl šio įvykio niekas nestojo prieš teismą. Didžioji dalis čečėnų tiki, kad šis nusikaltimas niekada nebus tinkamai išaiškintas.

Šalia sėdintis vyras paragino nekalbėti apie politiką. „Geriau pakalbame apie naujuosius. Tai juk šventė galų gale“, – tarė jis.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min