Žurnalistas Imtiaz Indher
„Esu neviltyje. Mes visi išgyvename skausmą ir agoniją. Islamabado gyventojai šitaip jaučiasi. Girdėjau sprogimą ir pamaniau, kad miestą sudrebino žemės drebėjimas. Po 15 minučių jau buvau įvykio vietoje ir mačiau gulinčius negyvus kūnus, kraują ir išdaužtus langus. Apart nuolaužų daugiau nieko nebuvo matyti.
Tai, kas įvyko – tikras sielvartas. Žmonės jaučiasi nusivylę ir mano, kad valdžia galėjo išgelbėti žmones. Yra daug neatsakytų klausimų. Raudonas pavojaus signalas paskelbtas dieną prieš išpuolį, tačiau gatvėse nemačiau policijos, nebuvo jokių patikrinimo postų.
Be to, valdžia turėjo greičiau atsakyti. Pakistanui trūksta krizės valdymo įrangos. Neturėjome jokių prietaisų ugnį užgesinti. Pirmąjį pusvalandį degė tik 10 proc. viešbučio. Bet vėliau ugnis visur išplito.
Vienas šalies laikraštis pavadino viešbučio susprogdinimą Pakistano rugsėjo 11-ąja ir tai yra tikra tiesa. Visa šalis gedi.“
Žiniasklaidos konsultantas Rehan Refay Jamil
„Išpuolio dieną švenčiau savo gimtadienį. Valgiau lauko restorane ne taip toli nuo „Marriott“ viešbučio. Sprogus bombai instinktyviai palindome po stalais, nes atrodė, tarytum kažkas kristų. Jau po kelių sekundžių suvokėme, kad įvyko kažkas baisaus.
Žmonės labai liūdni. Sekmadienį niekas neišėjo į lauką. Žmonės vengia viešbučių ir restoranų. Pirmąją darbo dieną ofise visi turėjo savo istorijų. Vienos bendradarbės brolis išgyveno sprogimą.
Išpuolis visus palietė asmeniškai. Islamabadas ne toks didelis miestas. Daugelio žmonių namų langai buvo sudaužyti į šipulius. Dabar visur tvyro baimė. Žmonės baiminasi, kad blogiausia dar tik ateityje. Juk išpuolis įvykdytas vietoje, kuri buvo saugoma bene labiausiai visoje šalyje.
Dabar visi išpuoliai staiga tapo realybe ir mums. Visa tai vyksta ne kažkur toli Vaziristane. Tai vyksta miestuose, kuriuose mes gyvename.
Manau, kad šalyje įgyvendinama politika, kai vykdomi išpuoliai prieš pasienyje gyvenančias kai kurias gentis, yra nuodinga ir dabar sugrįžta persekioti mus.“
Korespondentė Sarah Hasan
„Žmonės beprotiškai nuliūdę. Sunku įsivažiuoti į įprasto gyvenimo dienotvarkę ir gyventi su ta pačia aistra, kaip kad seniau. Žmonės bijo. Mes visi bijom.
Po išpuolio šalyje apribotos žmogaus teisės. Keliai užtverti. Artinasi festivalis, bet žmonės yra pernelyg išsigandę, kad eitų į lauką. Kol kas niekas neprisiėmė atsakomybės už išpuolį, tačiau manome, kad į visą tai įsivėlusios ir užsienio valstybės.
Karas prieš terorizmą buvo Jungtinių Valstijų paskelbtas karas, o dabar mes patys tapome teroristų aukomis. Iškart po išpuolio buvau įvykio vietoje. Mačiau beviltiškus verkiančius žmones. Kas vyksta šalyje? Tikiu, kad kovotojai, įvykdę išpuolį, buvo užsienio agentai. Islamas nemoko niekeno žudyti. Tai ne islamas.
Kai lankiausi ligoninėje, žmonės verkė. Per išpuolį žuvę žmonės buvo padavėjai, kambarių tvarkytojai, apsauginiai. Kaip išgyvens jų šeimos?“
IT specialistas Asim Mukhtar
„Buvau savižudžio sprogintojo išpuolio Islamabade liudininkas birželį. Tai ketvirtoji po to nugriaudėjusi bomba. Pradedame prie to priprasti.
Gedime, bet gyvenimas tęsiasi. Ofise visi buvo labai nuliūdę ir užgauti. Kai kurie žmonės kaltina Talibaną, kiti sako, kad negalime žinoti, ką reikia kaltinti. Kai kurie labai pyksta ant valdžios.
Žmonės stebisi, kaip toks didžiulis sunkvežimas, pilnas sprogmenų, galėjo patekti į viešbučio teritoriją. Mieste buvo paskelbtas raudonas pavojaus signalas.
Mes griežtai smerkiame išpuolį. Jei eini ir žudai ką nors kur nors, sulauksi reakcijos. Jei bandai derėtis ir kalbėti, situacija galbūt galėtų pasikeisti.“
Nevyriausybinės organizacijos darbuotoja Maira Zahur
„Šeštadienį ketinau apsilankyti „Marriott“ viešbutyje, bet vėliau planai pasikeitė. Tiesą pasakius, visa ši situacija yra šlykšti. Žmonės dabar yra išsigandę. Jie nebeina į viešbučius ar restoranus. Gatvės ir turgūs tušti, nors šiuo metų laiku tai neįprastas reiškinys.
Mes nebeketiname eiti į lauką vakarais. Teks pamiršti visas linksmybes. Vienas šalies laikraštis apibūdino šeštadienio išpuolį kaip Pakistano rugsėjo 11-ąją, bet aš manau, kad ši rugsėjo 11-oji šalyje jau tęsiasi pastaruosius ketverius–penkerius metus.
Manau, kad Pakistano valdžia aklai sekė Jungtinių Valstijų politiką. Tačiau mano manymu, kaltę turėtų prisiimti paprasti pakistaniečiai. Mums per ilgai nerūpėjo mūsų šalies likimas. Kariuomenei nederėjo kištis į politiką, polinės partijos turėjo būti labiau rūpestingos žmonių atžvigliu. Bet žmonės tiesiog leido tam įvykti.“
