1989 metų rugsėjį pradėjus skeldėti Geležinei uždangai, tūkstančiai Rytų Vokietijos gyventojų išvyko į kaimyninę Čekoslovakiją – vienintelę šalį, į kurią galėjo keliauti be vizų – ir masiškai prašydavosi prieglobsčio Vakarų Vokietijos ambasadoje.
Apie 15 tūkst. Rytų Vokietijos piliečių pabėgo į Vakarus per Prahą dar prieš komunistiniam režimui atveriant liūdnai pagarsėjusią Berlyno sieną 1989 metų lapkričio 9-ąją.
„Teberegiu žmones, dažnai desperatiškai lenktyniaudavusius su policija, mėginusius perkopti aukštą ambasados sieną“, – Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris sakė daugiau nei šimtui buvusių pabėgėlių, kurie antradienį dalyvavo kartu su politikais ambasadoje surengtame priėmime.
1989-ųjų „rugsėjo pabaigoje čia buvo per 5000 žmonių, įskaitant 350 vaikų“, – pridūrė jis, prisimindamas, kad ambasada tuo metu buvo pilna miegmaišių ir dviaukščių lovų, o kai kurie pabėgėliai miegojo palapinėse atstovybės sode.
Tuometis Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministras Hansas Dietrichas Genscheris, kuris pats buvo pabėgęs iš Rytų Vokietijos 1952 metais, įtikino komunistinį režimą sutikti su masiniu pasitraukimu.
1989 metų rugsėjo 30-ąją jis išėjo į ambasados Prahoje balkoną ir paskelbė pabėgėliams, kad jie pagaliau tapo laisvi. Šią garsią frazę lydėjo džiaugsmingų šauksmų choras.
„Tai buvo laimingiausia akimirka mano politiniame gyvenime – ir didelio dėkingumo momentas. Tai neužmirštama“, – sakė 87 metų H.D.Genscheris po antradienį surengto susitikimo su buvusiais pabėgėliais.
Apie 15 tūkst. Rytų Vokietijos piliečių pabėgo į Vakarus per Prahą dar prieš komunistiniam režimui atveriant liūdnai pagarsėjusią Berlyno sieną 1989 metų lapkričio 9-ąją.
Visas sovietinis blokas subyrėjo per dvejus tolesnius metus.
Tas momentas „buvo ne vien žvaigždžių valanda Vokietijos istorijoje, bet ir Europos žvaigždžių valanda“, – sakė F.W.Steinmeieris, turėdamas omenyje tuose įvykius prieš 25 metus.
1989 metų rugsėjį pradėjus skeldėti geležinei uždangai, tūkstančiai Rytų Vokietijos gyventojų išvyko į kaimyninę Čekoslovakiją – vienintelę šalį, į kurią galėjo keliauti be vizų – ir masiškai prašydavosi prieglobsčio Vakarų Vokietijos ambasadoje.
Tačiau jis perspėjo, kad niekas negali būti laikoma savaime suprantama, žinant pablogėjusią padėtį rytinėje mūsų žemyno dalyje, turėdamas omenyje kruviną Ukrainos karą.
„Mes ne vien žvelgiame atgal... į įvykį, kuris paskatino kitus, užbaigusius konfliktą tarp Rytų ir Vakarų bei vedusius į Europos suvienijimą, – pabrėžė Vokietijos diplomatijos vadovas. – Tai didelis džiaugsmas, bet taip pat pareiga. Turime toliau kovoti dėl šios suvienytos Europos.“
