Patikros posto slaptažodis – „volontiory“
Baltas gyvenimo matęs mikroautobusiukas lekia duobėtais rytų Ukrainos keliais. Už jo vairo – Pirotechnikas. Tai jo slapyvardis. Taip užrašyta ir antsiuve ant jo krūtinės. Jis – „volontioras“.
Ties Slovjansku suskamba Pirotechniko telefonas. Viena ranka vairuodamas, kita prideda jį prie ausies. Skambina jam nežinomas žmogus. Girdžiu, kaip kalbasi apie paramą. Pirotechnikas domisi, ką skambinantis nori paremti –civilius ar kariškius? Kuo nori ir kiek gali?
„Avdijivka yra jau popsas. Neverta. Ten tonomis suvežta, o užtat yra kitos vietos, kurioms tikrai reikia padėti“, – girdisi jo pokalbio nuotrupos. Privažiuojame patikros postą.
Pirotechnikas atsiprašo, padeda ragelį ir pažada perskambinti, o pats prisistato jį sustabdžiusiems kariškiams – „volontiory“. Šio žodžio dažniausiai pakanka, kad automobilis būtų praleistas be ypatingo kabinėjimosi ir dokumentų tikrinimo.
Ukrainos karo išskirtinis bruožas – „volontiorų“ judėjimas
Pamenu pirmuosius kartus, kai su kolega Dovydu Pancerovu dirbome Peskuose šalia garsiojo Donecko oro uosto vykstant patiems įnirtingiausiems mūšiams. Tai, ką išvydome tada, buvo kažkas neįtikėtino. Ukrainiečių kariai beveik neturėjo šiltų drabužių, miegmaišių, netgi maisto ar vandens. Tuo tarpu Ukrainos valdžia trimitavo apie puikiai aprūpintą armiją...
Būtent karo pradžioje Ukrainoje spontaniškai ir pradėjo burtis patriotiški žmonės, kurie rinko paramą ir vežė ją tiesiai į pirmąsias linijas. Perdavinėjo ją priešakinėse linijose esantiems kariams, nes palikus daiktus ir maistą jų vadams pagalba beveik niekada nepasiekdavo tų, kuriems jos taip trūko. Didžioji dalis labdaros būdavo išparceliuojama arba išgrobstoma.
Vienas pirmųjų „volontiorų“, pradėjęs savo veiklą šioje šalyje, buvo ir Lietuvos švedas Jonas Ohmanas. Jo įkurta organizacija „Blue Yellow“ iki šiol veža paramą kariams ir civiliams.
Vasario mėnesį įvyko eilinė šios organizacijos išvyka į Ukrainą, kurios metu buvo pristatyta siunta gesintuvų, šiltų drabužių, miegmaišių, šalmų, optinių taikiklių, termovizorių ir teleskopų.
Aprūpinimo situacija keičiasi
Aprūpinimo situacija per tuos metus pasikeitė į gerąją pusę. Didžioji dalis karių gauna šiltus rūbus, apavą ir maisto daviniai pagerėjo. Tačiau savanoriškos pagalbos poreikis vis dar didelis.
Pasikeitė tik jos forma. Dabar kariams trūksta žvalgybos įnagių – termovizorių, teleskopų ir optinių taikiklių, kuriais būtų galima stebėti besiartinantį priešą.
Taip pat vis dar aktuali išlieka savisaugos priemonių – šarvinių liemenių ir šalmų, o taip pat maskuojamų chalatų ir tinklų problema. Apkasuose vienintelis elektros šaltinis yra generatoriai. Tačiau jie dažnai genda, o karts nuo karto yra sunaikinami artilerijos apšaudymų metu. Būtent šiuos daiktus ir lėšas jiems stengiasi rinkti savanoriai.
Neoficialūs karo dalyviai
Keistas tas savanorių darbas ir gyvenimas. Kaip ir patys žmonės. Paprastai jie dirba vienokį ar kitokį darbą, kad galėtų patys pragyventi ir šeimą išlaikyti. Tačiau pagrindinis dėmesys sutelktas į paramos paiešką ir jos perdavimą į priešakines linijas.
Iki šiol jie nepasitiki karininkais ir surinktą įrangą, drabužius ir reikmenis perduoda tik tiesiai kariams į rankas.
Jokio oficialaus statuso šie žmonės neturi. Jie tiesiog „volontiorai“. Negana to, valdžia karts nuo karto bando juos paspausti ir priversti laikytis vienokių ar kitokių taisyklių, o kartais tiesiog uždrausti.
Štai ir dabar sako, kad Aukščiausioje Radoje yra įstatymas, kuriame numatomos maždaug 10 000 eurų baudos už optinių prietaisų ir termovizorių dovanojimą ar prekybą neturint tam leidimų. Jeigu tai tiesa, vadinasi, kad savanoris, bandydamas paremti karius, gali gauti baudą, lygią maždaug sumai, kurią Ukrainoje senolis pensijos pavidalu gautų per 20 metų...
Ar tai teisybė – nežinia. Kalbos tarp savanorių eina, tačiau jie nekreipia dėmesio. Net nemąsto apie veiklos nutraukimą.
Kariai gerbia, valdžia stebi įtariai
Iš dalies valdžios ir jėgos struktūrų susirūpinimas „volontiorų“ veikla turėjo pagrindo. Buvo užfiksuotas ne vienas atvejis, kai parama, turėdavusi pasiekti karius, tapdavo pačių savanorių pragyvenimo šaltiniu. Dėl to pastaraisiais metais nerašyta taisykle tapo perduodant daiktus fotografuoti šį procesą.
Nuotraukos tapo viešu įrodymu, kad daiktai tikrai buvo perduoti, o tuo pačiu jas viešinant naudojamasi kaip reklama ir skatinimu skirti lėšų naujai paramai.
Kariai šiuos žmones gerbia. Jie stengiasi ne tik aklai vežti paramą, bet ir bando aiškintis, kam ko konkrečiai reikia. Bet jeigu reikia – veža iki pat pirmų linijų. Su civiliais automobiliais, be liemenių ir be šalmų. Ne vienas jų buvo patekęs į artilerijos ar automatinių ginklų apšaudymą ir buvo sužeistas. Ne vienas žuvo avarijoje pakeliui.
Atradę savo pašaukimą
Šie žmonės atrado save. Manau, kad jiems svarbu ne tik patriotiškumas ir pagalba kariams.
Galima sakyti, kad šie žmonės ne tik netausoja savo sveikatos, bet ir nesaugo gyvybės, Dirba naktimis, įveikia tūkstančius kilometrų, važinėja pačiomis pavojingiausiomis sąlygomis ir už tai negauna nė skatiko. Tai tiesiog jų gyvenimo būdas.
Jie yra tarytum neoficialūs karo dalyviai. Niekam nepriklauso, niekur oficialiai neegzistuoja, tačiau daro didelę įtaką karių gyvenimo sąlygoms.
Šie žmonės atrado save. Jie dirba normalius darbus, išlaiko savo šeimas, tačiau tuo pačiu visiškai atsidavę savo tikslui. Kartu važinėdami jie patiria įvairiausių nutikimų, susiranda daug draugų ir bičiulių bei bėga nuo pavojų. Tai įprasmina jų gyvenimą.
