Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 2d. 07:06

Pasaulis prie balsadėžių: 10 rinkimų, kuriuos verta stebėti 2019-aisiais

Rinkimai Ukrainoje
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Rinkimai Ukrainoje

Milijonams žmonių visame pasaulyje 2018-ieji buvo rinkimų metai. Rusijoje Vladimiras Putinas pradėjo ketvirtą prezidento kadenciją, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas laimėjo parlamentinę daugumą, Italijoje triumfavo populistai euroskeptikai, JAV per vidurio kadencijos rinkimus demokratai susigrąžino Atstovų rūmus. Nemažai svarbių rinkimų (neskaitant galimų pirmalaikių) jau numatyta ir 2019 m. – Europos užsienio santykių tarybos svetainėje publikuojamame straipsnyje analitikas Jamesas M.Lindsay išskiria dešimt labiausiai dėmesio vertų.

Vasario 16 d.: visuotiniai rinkimai Nigerijoje

Iš 190 mln. Nigerijos piliečių apytikriai 60 proc. yra gimę po 1990-ųjų, bet daugelis šalies politikos lyderių – prieš Nigerijai 1960 m. iškovojant nepriklausomybę. Šalyje surengta kampanija pavadinimu „Ne per jaunas kandidatuoti“ padėjo įtikinti 75-erių prezidentą Muhammadu Buhari nuleisti kandidatų į prezidentus amžiaus kartelę nuo 40 iki 35 metų, o į gubernatorius – nuo 35 iki 30-ies. Tačiau neatrodo, kad tai būtų ką pakeitę lenktynėse dėl prezidento posto, pastebi rašinio autorius.

Su politinės partijos „Visų pažangiųjų kongresas“ vėliava 2015 m. pirmąsyk išrinktas M.Buhari kitąmet sieks būti perrinktas. Tiesa, kol kas neaišku, ar jam pavyks išlaikyti partijos paramą. Pagrindinės Nigerijos opozicinės partijos remia anksčiau šalies viceprezidento pareigas ėjusį 72-ejų kandidatą Atiku Abubakarą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Muhammadu Buhari
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Muhammadu Buhari

Nigerija yra daugiausia gyventojų turinti Afrikos šalis. Tai yra didžiausia žemyno ekonomika ir didžiausia naftos gamintoja. Nepaisant to, šalyje nerimsta smurtas, o nedarbo lygis siekia apie 19 proc. Dėl žemėjančių naftos kainų problemos tik gilėja.

Kovo 31 d.: prezidento rinkimai Ukrainoje

2014 m. Ukrainoje vykę prezidento rinkimai jau buvo įžiebę viltį, kad pagaliau šalis atvers naują puslapį savo trumpoje, bet nelengvoje nepriklausomybės istorijoje. Deja, Ukrainą ir toliau smukdo korupcija bei ryški politinio ir ekonominio stabilumo stoka. Karas su Rusija Donbase tęsiasi, o Krymo pusiasalis tebėra neteisėtai aneksuotas, primena J.M.Lindsay.

Du pagrindiniai varžovai būsimuose prezidento rinkimuose – gerai pažįstami: tai dabartinis prezidentas Petro Porošenka ir buvusi ministrė pirmininkė Julija Tymošenko, 2014-ųjų rinkimuose likusi antra. P.Porošenka šįkart taikosi į nacionalistinius sentimentus, skelbdamas lozungą „Armija! Kalba! Tikėjimas! Mes – Ukraina“. J.Tymošenko siūlo Ukrainą padaryti parlamentine respublika. Yra ir kitų kandidatų, kurių šansų praeiti į antrąjį rinkimų turą nereikėtų visai nurašyti.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Petro Porošenka ir Julija Tymošenko
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Petro Porošenka ir Julija Tymošenko

Pasirengimą rinkimams Ukrainoje atidžiai stebi Rusija. Net jei neims dar garsiau žvanginti ginklais, Kremlius žino kitų būdų, kaip įsikišti. Kad ir kas nugalės ateinančių metų kovą, jam arba jai teks stoti prieš tas pačias senas problemas.

Balandžio arba gegužės mėn.: parlamento rinkimai Indijoje

2014-aisiais Narendra Modi, dabartinis Indijos ministras pirmininkas, užtikrintai grąžino savo vadovaujamą Indijos liaudies partiją (BJP) atgal į valdžią, taip užbaigdamas dešimtmečius trukusią koalicinio valdymo erą. N.Modi tikisi, kad ir 2019-aisiais sėkmė jo neaplenks.

Vis dėlto jo populiarumas kai kuriuose jo tradicinių rėmėjų sluoksniuose, pavyzdžiui, tarp ūkininkų, ima blėsti, o ir vykdyti didžiuosius pažadus jam sekasi nekaip. Pastangos iš esmės atnaujinti Indijos sveikatos priežiūros sistemą taip, kad ji būtų prieinama platesniam ratui žmonių ir mažiau kainuotų, nepasiteisino. Atkurti santykių su Kinija ir Pakistanu dabartiniam šalies vadovui taip pat nepavyko.

J.M.Lindsay primena, kad 2018 m. gruodžio viduryje BJP pralaimėjo trejus valstijų rinkimus, o pagrindine jų laimėtoja tapo Kongreso partija. Dabar ši partija turi vilties, kad 2019-aisiais jai pavyks sugrįžti ir nacionaliniu lygmeniu. Kongreso partija žada padėti ūkininkams ir sukurti naujų darbo vietų. Partijos lyderis Rahulas Gandhis – Indijos ministrų pirmininkų sūnus, anūkas ir proanūkis – mezga ryšius su įvairiomis regionų partijomis, taip vildamasis rasti būsimų koalicijos partnerių.

Kad ir kuriai partijai bus lemta švęsti pergalę, stebėti Indijoje vyksiančius rinkimus bus labai įdomu: teisę balsuoti šioje šalyje turi per 850 mln. žmonių.

Balandžio 9 d.: parlamento rinkimai Izraelyje

Iš šešių partijų sudaryta Izraelio valdančioji koalicija susiskaidžiusi: viena partija – „Žydų namai“ – pasitraukė lapkričio viduryje, dar viena – vos neišėjo kilus nesutarimams dėl to, kaip turėtų būti reaguojama į atakas iš Gazos. Dėl nesibaigiančių ginčų įvairiais klausimais, pavyzdžiui, dėl to, ar žydų ultraortodoksams karo tarnyba turėtų būti privaloma, parlamentui teko išsiskirstyti. Ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pranešė 2019 m. balandžio 9 d. šaukiantis pirmalaikius rinkimus.

Paties B.Netanyahu vadovaujama partija „Likud“ šiuo metu Knesete turi vos trečdalį vietų, taigi norint, kad vyriausybė nesubyrėtų, elgtis jam derėtų itin atsargiai. Padėtį sunkina tai, kad Izraelio policija paragino šalies generalinį prokurorą pateikti B.Netanyahu kaltinimus trijose korupcijos bylose. Nepaisant baudžiamojo persekiojimo grėsmės, optimizmo ministras pirmininkas nepraranda. Jis tebėra įsitikinęs, kad rinkimuose „Likud“ turi šansų: „35 – realu, tikslas – 40“, – sako jis.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Benjaminas Netanyahu ir Yairas Netanyahu
AFP/„Scanpix“ nuotr./Benjaminas Netanyahu ir Yairas Netanyahu

Šiaip ar taip, lengva jam nebus, įsitikinęs straipsnio autorius. B.Netanyahu – konfliktiškas, į kraštutinumus linkęs politikas, kuriam vadovauti šaliai tenka, kai ji smarkokai krypsta į dešinę. Anot J.M.Lindsay, B. Netanyahu, ko gero, sieks pabrėžti savo patirtį nacionalinio saugumo srityje ir bičiulystę su JAV prezidentu Donaldu Trumpu, 2018-aisiais perkėlusiu JAV ambasadą į Jeruzalę.

Balandžio 17 d.: prezidento rinkimai Indonezijoje

Dabartinis Indonezijos prezidentas Joko Widodo yra pasirengęs susirungti su konkurentu, kurį jau vienąsyk nugalėjo, – atsargos generolu leitenantu Prabowo Subianto. Kaip ir 2014-aisiais, drabstymosi purvu tikriausiai netrūks.

Vis dėlto ant kortos pastatyta kur kas daugiau nei asmeninės ambicijos. Indonezija – 17 tūkst. salų valstybė – yra trečia pagal dydį pasaulio ekonomika. Ji dar tik pradeda žengti demokratijos keliu, stengdamasi įveikti sunkumus, kurie neišvengiami siekiant išlaviruoti tarp daugiau kaip 260 mln. gyventojų interesų ir lūkesčių.

Nors ir netesėjo daugelio pažadų, susijusių su valdymo tobulinimu ir žmogaus teisių gynimu, Joko Widodo tebėra populiarus. Prabowo Subianto palaiko tvirtus ryšius su islamistų grupuotėmis, darančiomis didelę įtaką visuomenės nuomonei. Jo pozicija demokratijos ir žmogaus teisių klausimais panaši į tą, kurios laikosi Filipinų prezidentas Rodrigo Duterte. Labai tikėtina, kad artėjant rinkimams antraštės sumirgės kaltinimais sektantizmu ir melagingų naujienų skleidimu.

Gegužės 23–26 d.: Europos Parlamento rinkimai

J.M.Lindsay primena: dar ne taip seniai prognozuota, kad XXI a. bus Europos Sąjungos lyderystės era. Dabar nemažai rimtų žmonių svarsto, ar tik ji nesubyrės. ES šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus: aštrėja santykiai su JAV, Vidurio Europoje stiprėja neliberaliosios jėgos, didėja kietojo „Brexito“ tikimybė, Prancūzijoje nesiliauja politiniai neramumai, rimsta entuziazmas „atšviežinti“ ES institucijas. Visos šios tendencijos gali turėti reikšmingos įtakos Europos Parlamento rinkimų baigčiai.

Europos Parlamentas – viena silpniausių ES institucijų. Tačiau būtent jo balsas lemia, kas taps Europos Komisijos – veikliausios ir įtakingiausios ES institucijos – pirmininku. Dabartinis Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude`as Junckeris tvirtina nesieksiąs dar vienos kadencijos.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Europos Komisijos vadovo Jeano-Claude'o Junckerio metinis kreipimąsis į Europos Parlamentą
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Europos Komisijos vadovo Jeano-Claude'o Junckerio metinis kreipimąsis į Europos Parlamentą

Atsižvelgiant į tai, kad pastaraisiais metais daugelis Europos sisteminių partijų išgyvena krizes, o politinėje erdvėje įsigali populizmas, visai gali būti, kad tos partijos, kurioms iki šiol teko tenkintis trupiniais, per Europos Parlamento rinkimus šoks į viršų. Esminis klausimas tokiomis aplinkybėmis – kiek europiečių ateis balsuoti. Teisę tai daryti turi apie 500 milijonų, tačiau nuo 1999-ųjų į rinkimus ateina mažiau nei pusė. Beje, atsižvelgiant į tai, kad kovo mėnesį ES (greičiausiai) paliks Jungtinė Karalystė, 2019-aisiais vietų Europos Parlamente liks mažiau: 705 vietoj 751.

Liepos 20 d.: prezidento rinkimai Afganistane

Anot J. M. Lindsay, artėjantys Afganistano prezidento rinkimai vargu ar gali nuteikti optimistiškai. Spalį šalyje įvykę parlamento rinkimai vėlavo trejus metus ir anaiptol nepasižymėjo skaidrumu. Padėtį pablogino ir Talibano siautėjimas: per išpuolius žuvo virš 130 balsuoti atėjusių žmonių. Nepaisant to, prezidentas Ashrafas Ghani, dabar svajojantis apie antrą kadenciją, rinkimus pavadino istoriniu laimėjimu.

Afganistano saugumo padėtis pastaraisiais metais dar suprastėjo. Nors šalyje sutelkta apie 15 tūkst. amerikiečių karių, Talibanas iš esmės kontroliuoja 70 proc. šalies teritorijos. D. Trumpo administracija siekia taikos derybų, A. Ghani tam pritaria ir, panašu, nebeatmeta perspektyvos, kad Talibanas galėtų tapti politine partija. Vis dėlto, turėdami tokį nemenką teritorinį pranašumą, Talibano lyderiai turbūt verčiau palauks, kol Jungtinės Valstijos išeis, svarsto ekspertas.

Kas bus A. Ghani varžovas prezidento rinkimuose, dar tik spėliojama, tačiau, pasak J. M. Lindsay, svarbesnis klausimas – ar 2019-aisiais Afganistanas sugebės surengti laisvus, sąžiningus ir saugius – arba apskritai bent kokius nors – rinkimus.

Tarp gegužės ir rugpjūčio mėn.: visuotiniai rinkimai Pietų Afrikoje

Ar po ateinančių metų rinkimų Nelsono Mandelos partijai „Afrikos nacionalinis kongresas“ (ANC) neteks trauktis nuo pjedestalo? Prieš metus tai atrodė visai įmanomas dalykas. Tuomet šalies prezidento pareigas ėjusio Jacobo Zumos (ANC) pavardė buvo minima ilgame kaltinimų korupcija sąraše. Maža to, jo pažadai padaryti Pietų Afriką saugesnę ir įtvirtinti šalyje lygybę taip ir liko neįgyvendinti. Suprantama, partijos reputacijai naudos tai neatnešė.

Daugiau visuomenės paramos įgijo partijos „Demokratinis aljansas“ (DA) ir „Kovotojai už ekonomikos laisvę“ (EFF), nors visos šalies mastu joms abiem iki ANC dar toloka. 2018 m. vasarį ANC privertė J. Zumą užleisti prezidento kėdę Cyrilui Ramaphosai, ką tik tapusiam ir partijos pirmininku. Žvelgiant iš šios dienos pozicijos, ėjimas pasiteisino, mano J. M. Lindsay.

ANC susigrąžino populiarumą, o C. Ramaphosa įgijo šansą laimėti visą kadenciją. Suprantama, kartu su prezidento postu jam atitektų ir visa puokštė problemų: nelygybė, rasizmas ir korupcija. Bet pirmiausia teks įveikti užsitęsusią ekonominę recesiją – tam C. Ramaphosa tikisi pasitelkti tiesiogines užsienio investicijas iš tokių šalių kaip Kinija ir Saudo Arabija.

Spalio 21 d.: visuotiniai rinkimai Kanadoje

2015-ųjų rinkimus triuškinamai laimėjo Justinas Trudeau. Jo vadovaujama Liberalų partija gavo 150 vietų, taip pasiekdama istorinį rekordą, o kartu įgijo ir parlamentinę daugumą. Po trejų metų tiek paties J.Trudeau, tiek liberalų reitingai smuko: beveik 60 proc. kanadiečių nurodo pageidaujantys valdžioje matyti kitą partiją.

Vis dėlto tai, pasak J.M.Lindsay, nebūtinai reiškia, kad liberalams teks taikytis su pralaimėjimu. Tokiomis aplinkybėmis opozicinės šalies partijos regi galimybę ir ja naudojasi. Praėjusią vasarą konservatoriai laimėjo rinkimus Ontarijuje, daugiausiai gyventojų turinčioje Kanados provincijoje, ir taip užbaigė 15 metų čia trukusią liberalų valdymo erą. Kvebeke rudenį į valdžią atėjo nauja centro dešinės partija. Tikėtina, kad Andrew Scheerio vadovaujami konservatoriai liberalų pasiūlytąją klimato kaitos liniją pasirinks kaip centrinę partijos rinkimų kampanijos platformą.

Buvęs užsienio reikalų ministras Maxime`as Bernier, per plauką netapęs konservatorių vedliu, rugpjūtį įkūrė naują politinę organizaciją – „Kanados liaudies partiją“. Klausimas, ar per ateinančių metų rinkimus ji nepasitarnaus liberalams, dalį balsų atimdama iš konservatorių rinkėjų.

Spalio 27 d.: visuotiniai rinkimai Argentinoje

Per Billo Clintono rinkimų kampaniją išgarsėjusi frazė „svarbiausia ekonomika, kvaily“ puikiai atitinka šiomis dienomis Argentinoje tvyrančią nuotaiką. Nedarbo lygis siekia beveik 10 proc., infliacija, kaip manoma, perkops 30 proc. ribą, palūkanų norma – 60 proc. Apskritai – Argentinos ekonomika traukiasi.

Siekdamas sušvelninti šalį kankinantį ekonominį skausmą, prezidentas Mauricio Macri susitarė su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF) dėl 57 mlrd. dolerių vertės paskolos – didžiausios TVF istorijoje. 2015-aisiais prezidentu išrinkdami politikon pasukusį verslininką, argentiniečiai tikėjosi, kad ko jau ko, bet ekonominių negandų jiems patirti neteks. Nieko stebėtina, kad, Argentinos ekonominei situacijai prastėjant, M. Macri reitingai nėrė žemyn, sukeldami pagrįstų abejonių jo galimybėmis siekiant antros kadencijos.

Svarbiausias klausimas dabar – kas taps pagrindiniu jo varžovu. Beveik neabejojama, kad juo bus vadinamųjų peronistų – septynis dešimtmečius Argentinos politikoje dominavusios jėgos – atstovas arba atstovė. Panašu, kad į postą neatsisakytų grįžti buvusi šalies prezidentė, dabartinė Senato narė Cristina Kirchner – ta pati, kurios privirtą ekonominę košę srėbti tauta išrinko M. Macri. Neseniai C. Kirchner apkaltinta tuo, kad eidama prezidento pareigas ėmė kyšius, tačiau net jei jos kaltė būtų įrodyta, ji negalėtų būti įkalinta tol, kol eina pareigas, į kurias buvo išrinkta.

Lrt.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

33:22
01:27
01:22

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min