Kremliaus režimas nardo po blogiausias iš Vakarų atėjusias bangas – žiniasklaidos ir rinkos manipuliacijas. Tačiau jeigu Rusija būtų tik viena, kuri žurnalizmą verčia ginklu ir naudojasi globalia finansų sistema kaip milžiniška pinigų plovimo mašina, tuomet ją būtų lengva nutildyti. Žiniasklaida ir rinkos būtų pakankamai morališkai stiprios, kad susitvarkytų su vienu blogu žaidėju. Tačiau taip nėra.
Kremlius veikia pasitelkdamas viską, kas yra blogiausia dabartinėje sistemoje. Tačiau tai nereiškia, kad V.Putino problema gali būti stebuklingai išspręsta teismuose ar per etinių sankcijų kampanijas. Tūkstančiai žuvo Ukrainoje, kurioje mūšiai kartais primena Pirmąjį pasaulinį karą. Yra rimtų grėsmių saugumui – kylančių iš kietosios ir minkštosios galios. Rusija ir toliau kalba apie „artimąjį užsienį“. Tai – nieko naujo.
Tačiau Kremliaus pradėtas karas turi labai stiprų XXI a. poskonį.
Kremliaus veiksmai – slaptos karinės operacijos, dezinformacijos lavina ir diplomatinis neigimas – vadinami „hibridiniu karu“, „specialiuoju karu“ ir „plataus spektro konfliktu“. Daug elementų, kuriais pasinaudojo aneksuodamas Krymą, V.Putinas perėmė iš Antrojo pasaulinio karo istorijos Rytų Europoje: paslaptingos jėgos užgrobia valdžios pastatus, kad apgintų tautą nuo susapnuotos fašistų grėsmės, tuomet staiga surengiamas referendumas su iš anksto žinomais rezultatais ir Kremlius perima visišką kontrolę.
Tačiau kai kas pasikeitė – tai pasaulis, kuriame vyksta hibridinis karas. XXI a. Kremlius gali naudotis visais integruotos pasaulinės ekonomikos svertais. „Šio karo kariai yra šnipai ir nusikaltėliai, ciniški lobistai ir patiklūs komentatoriai, desperatiški verslai, siekiantys pasipelnyti iš Rusijos“, – rašo Niujorko universiteto profesorius Markas Galeotti.
Taip žvelgiant, didelė dalis to, kas vadinama „hibridiniu karu“, gali būti laikoma tamsiąja globalizacijos puse: tarpusavio sąsajos nereiškia pasaulinės harmonijos. Tai gali reikšti, kad mes klastingai vieni kitiems keliame nemalonumus precedento neturinčiu mastu.
Kad ir kas tai būtų, tai nėra šaltasis karas – tačiau apibūdinant šias problemas senais terminais papuolama tiesiai į Kremliaus rankas. V.Putino tikslas yra apibūdinti šiandieninę Rusiją kaip kažkokią „Kitą“, kuri prilygsta Vakarams – kaip anksčiau komunizmas buvo statomas prieš demokratiją. Todėl Rusijos svarbos išpūtimas mėgina priversti manyti, kad V.Putino režimas – galingesnis, nei yra iš tikrųjų.
Šalies viduje V.Putino galios pamatai yra jo sugebėjimas įtikinti rusus, kad jis yra svarbiausias. Ir kuo didesnis jis sugebės atrodyti pasaulinėje scenoje, tuo ilgiau jis Rusijoje galės vengti kalbų apie socialinę ir ekonominę realybę.
Užsienio reikaluose V.Putino tikslas – parodyti Rusiją tarsi gigantišką supergalybę, prieš kurią turi klauptis kiti. Todėl jam reikia sukurti įvaizdį apie pasaulinę konfrontaciją ir tuomet reikalauti derybų, tarsi Rusija galėtų jose prilygti Vakarams. Tad kai aukščiausi JAV generolai sako tikintys, kad Rusija yra didžiausia egzistencinė grėsmė JAV, jie rizikuoja padaryti V.Putino propagandinį darbą už jį.
Tačiau, žinoma, ne tik V.Putinas mėgaujasi šia istorija.
Visi, kurie dalyvauja V.Putino Šaltojo karo muilo operoje, bent šiek tiek laimi.
Griežtos linijos Vakarų politikai gauna šansą vaizduoti „Ich bin ein Berliner“ eros Johną F.Kennedy arba ankstyvąjį Ronaldą Reaganą ir sakyti grandiozines kalbas apie būtinybę duoti stiprų atkirtį Maskvai. Ramesni politikai regi save kaip vėlesniojo R.Reagano ar Willy Brandto reinkarnacijas, kurios gina visuomenę nuo naujo pasaulinio karo.
Intelektualai vaizduoja esantys naujieji George'ai Kennanai ar George'ai Bernardai Shaw. Žiniasklaida gauna lengvą istoriją apie blogiuką, kuriam skiria pirmuosius puslapius – ko Kremlius ir siekia. Generolams mažų mažiausiai duodama pasisakyti dažniau nei bet kada. Visi, kurie dalyvauja V.Putino Šaltojo karo muilo operoje, bent šiek tiek laimi.
Terminas „naudingi idiotai“ apibūdina Lenino ir jo įpėdinių vykdytą politiką: naudoti savo tikslams trumpalaikės naudos siekiančius Vakarų veikėjus, dažnai nė nenutuokiančius apie tikruosius tikslus. Dabar ja aktyviai užsiima Vladimiras Putinas.
