Ketvirtadienio naktį vagys išdaužė Paryžiaus šiuolaikinio meno muziejaus langą, nupjovė grandinę, kuria buvo užrakintos lanksčios metalinės grotelės, ir išsinešė Picasso, Matisse'o, Modigliani, Braque'o ir Légerio darbus. Muziejaus apsaugos kameroms pavyko užfiksuoti, kaip į pastatą patenka vienas vagis. Vis dėlto beveik neabejojama, kad jis turėjo bendrininkų, rašo savaitraštis „Newsweek“.
Jei manote, kad ši vagystė priminė sceną iš įtempto veiksmo filmo, kurio herojus norėdamas nugvelbti vieną ar kitą brangenybę turėjo pergudrauti sudėtingus judesio daviklius ir lazerines signalizacijos sistemas, teks nusivilti. Prancūzijos dienraštis „Le Parisien“ pranešė, kad muziejaus apsaugos sistema neveikė jau du mėnesius. Taigi meno šedevrus vogusiems ilgapirščiams net nereikėjo skubėti – naujienų agentūra „Associated Press“ rašo, kad paveikslai iš rėmų buvo net ne išpjauti, bet atsargiai išimti.
Apie pavogtus meno kūrinius sužinota tik 7 val. ryto, kai muziejaus apsauginis apžiūrėdamas muziejų pastebėjo išdaužtą langą ir nupjautas grandines.
Pats faktas, kad pavogti paveikslai yra puikiai žinomi visame pasaulyje ir kad rinkoje jų vertė beprotiškai didelė, reiškia, kad parduoti šiuos kūrinius juodojoje rinkoje bus faktiškai neįmanoma. Koks vogto turto savininkas norėtų turėti Picasso šedevrą, kai šio meno kūrinio ieško visas pasaulis? Panašu, kad tai, kas dar prieš valandą buvo neįkainojama, tapo iš esmės bevertis.
„Vagys turėjo būti trumpareigiai, – įsitikinęs Isabellos Stewart Gardner muziejaus Bostone apsaugos vadas Anthony Amore'as. – Iš šio muziejaus prieš 20 metų pavogti Vermeerio, Rembrandto ir dar 11 meno genijų šedevrai iki šiol nesurasti. Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai žmonės negalėjo realizuoti pavogtų meno kūrinių, tad juos teko slėpti po mamos lova ar dar kur nors.“
Kiekvienąsyk, kai įvyksta vagystė, panaši į pastarąją, iškeliamos kelios hipotezės. Bene dažniausiai kartojama, esą vagystę užsakė apsėstas kolekcininkas, norintis turėti meno šedevrą, net ir žinodamas, kad niekada negalės jo niekam parodyti, pasidalinti ar parduoti. Tačiau ši romantiška versija realybėje labai reta. „Negaliu prisiminti nė vieno tokio atvejo“, – sako A.Amore'as.
Bene dažniausiai kartojama, esą vagystę užsakė apsėstas kolekcininkas, norintis turėti meno šedevrą, net ir žinodamas, kad niekada negalės jo niekam parodyti, pasidalinti ar parduoti.Dažniausiai vis dėlto vagims galvą susuka didžiulės sumos pinigų, sumokomos už paveikslus aukcionuose. Antai gegužės pradžioje vykusiame aukcione Picasso paveikslas parduotas už rekordinę 294 mln. litų, o Matisse'o darbas – už 77 mln. litų sumą.
„Jie įsivaizduoja holivudinį scenarijų ir tai, kad kas nors sutiks iš jų įsigyti meno šedevrus už mažesnę nei rinkos kainą. Tačiau vagys tokio žmogaus paprasčiausiai neranda“, – sako A.Amore'as. Per pastaruosius 20 metų kartu su kompiuterinių duomenų bazių atsiradimu ir sustiprėjusiu tarptautiniu bendradarbiavimu tapo faktiškai neįmanoma ką nors įtikinti, esą įsigydamas akivaizdžiai pigesnį meno šedevrą nežinojai jo kilmės.
Bene dažniausiai pasitaikantis tokio pobūdžio nusikaltimo scenarijus – išpirkos už meno kūrinį reikalavimas. Didžioji dalis muziejų yra apsidraudę ir nuo šios tikimybės. Tokias atvejais mainų detalės labai retai pasiekia viešumą. Neretai atsiranda net keli tarpininkų lygiai, o ir vagys būna labai kantrūs. Pasak A.Amore'o, Šiaurės Amerikoje per pastaruosius kelerius metus buvo ir tokių atvejų, kai „menas buvo vagiamas kaip nemokamo išėjimo iš kalėjimo bilietas“. Nusikaltėliai suvokia, kad jei juos suims už kitus nusikaltimus, jie gali pasiūlyti sandėrį – laisvė mainais į grąžintą meno šedevrą. Be to, kaip sakė A.Amore'as, paveikslai taip pat gali atlikti įkaito vaidmenį įvairiuose narkotikų sandėriuose.
Nors tokių meno šedevrų paieška gali užtrukti kelerius metus ar net kelis dešimtmečius, kartais nusišypso sėkmė. 1991 m. iš van Gogho muziejaus Amsterdame ilgapirščiai pavogė paveikslų, kurių vertė siekė per 278 mln. litų. Tačiau netrukus vagys išsigando ir visą savo pagrobtą turtą paliko automobilyje, kuriuo atvyko iki traukinių stoties.
Vis dėlto daug dažniau pavogtų meno kūrinių paieška būna beveik tokia pat paslaptinga, kaip ir jų vagystė. Kai 1994 m. iš Norvegijos nacionalinės galerijos buvo pavogtas garsus Edvardo Muncho paveikslas, už jį kelis kartus prašyta išpirkos, tačiau policija visus tuos kartus tvirtino neidentifikavusi nė vieno iš šių išpirkos prašytojų ir to, ar jie tikrai turėjo pavogtą meno kūrinį.
Praėjus trims mėnesiams po vagystės, labai keistai šis paveikslas atsirado netoli muziejaus esančio viešbučio kambaryje. 1985 m. Paryžiuje ginkluota gauja pavogė septynis impresionistų darbus, tarp jų – ir du Monet paveikslus. Iki 1990 m. nė vienas iš šių darbų nebuvo rastas. Vėliau darbai rasti, keli iš jų – Japonijoje. Tačiau viešai niekada neskelbta, kokiomis aplinkybėmis šie paveikslai buvo sugrąžinti.
