Jurijus Mišinas, norėdamas mane pasitikti, peržingsniavo visą kambarį. Apsivilkęs tvarkingą, šviesiai pilką kostiumą, šis neaukštas energingas vyras palydėjo mane iki kėdės, labai trokšdamas išdėstyti savo poziciją apie naująją pasaulio tvarką.
Mes sėdėjome Rusijos piliečių sąjungos – politinės organizacijos, atstovaujančios Estijoje gyvenantiems rusams – biure. Šioje šalyje ketvritadalis gyventojų yra rusai, o pasienio mieste Narvoje, kuriame ir lankiausi, faktiškai visi gyventojai yra rusai.
Kambarys buvo papuošas Stalino ir Lenino biustais, kampe stovėjo suvyniota raudona Sovietų Sąjungos vėliava, o pažvelgus pro langą atsivėrė vaizdas Rusijos pasienio link.
Rusijos parama
J.Mišinas paaiškino, kad taip pat yra oficialus Rusijos Dūmos patarėjas. Jo misija – raportuoti Kremliui apie Rusijos piliečių, gyvenančių už valstybės ribų, gyvenimo sąlygas ir elgesį su jais. Vyras pabrėžė, kad po vasaros įvykių Kaukaze, bene svarbiausiu dalyku tapo oficiali piliečių apsauga.
„Rusija nėra silpna, žlugusi valstybė, kokia buvo prieš 10 metų“, – įsitikinęs J.Mišinas. „Ji pakilo nuo kelių ir dabar yra šalis, kuria mes galime pasikliauti. Kaip rusai, kur begyventumėme, dabar mes galime prašyti jos paramos“.
Tarytum norėdamas patvirtinti šį teiginį, jis man pristatė Bargratą Džikajevą – 75 metų buvusį Sovietų Sąjungos karį, kilusį iš Gruzijos separatistinio Pietų Osetijos regiono. B.Džikajevo šeima liko gyventi Pietų Osetijoje ir jis reguliariai juos lankydavo tol, kol, pasak vyro, „tapo pernelyg pavojinga“.
Buvusiam Sovietų Sąjungos kareiviui pasakojant savo istoriją, jo veidas staiga įsitempė, o akyse pradėjo kauptis ašaros. Jis pasakojo apie gruzinų kankinamus pietų osetinus – išžudytus vyrus, atskirtas moteris, išprievartautas ir vėliau gyvas sudegintas mergaites.
Kraujo kerštas
B.Džikajevas kalbėjo labi greitai ir vertėjas vos spėjo versti. „Jūs tvirtinate, kad visą tai įvyko šią vasarą?“, – nusistebėjęs paklausiau.
Vyras sutrikęs žvilgtelėjo į mane. „Ne, tai įvyko XII amžiuje“, – tarė jis. „XII amžiuje?“, – pasitikslinau netikėdamas. „Bet kodėl kažkas, kas įvyko taip seniai, kelia Jums tokį pyktį?“.
B.Džikajevas sumosikavo rankomis ore. „Tai prasidėjo daug seniau nei XII amžiuje. Gruzinai mus užpuolė dar II amžiuje“, – toliau pasakojo jis.
„Bet jūs turite tai pamiršti ir gyventi toliau“, – siūliau aš.
Tačiau pietų osetinas papurtė galvą. „Ne. Aš noriu grįžti ir nužudyti Michailą Saakašvilį“, – sakė jis, turėdamas omenyje Gruzijos prezidentą.
J.Mišinas, rankomis parėmęs savo smakrą tyliai klausėsi pokalbio, bet nusprendė nesikišti. „Jam įtakos turi kraujo keršto jausmas, būdingas Kaukazo gyventojams“, – tarė jis. „Ten ne taip, kaip čia. Tarp mūsų ir Estijos valdžios daug skirtumų, bet mes visuomet sugebame derėtis“.
J.Mišino vadovavimas gali tapti lemiamas Rusijai ir Vakarams iš naujo apsibrėžiant savo santykius. Rusija jau ne kartą buvo apkaltinta naudojimusi savo ekspatriantais kaip ginklu konfliktinėms situacijoms kitose valstybėse įžiebti.
Istorinės lengendos
Prieš metus Estijoje siautėjo sukilimai, kuriuos, kaip tikima, inicijavo Kremlius. Po kelių savaičių šalies internetinė sistema buvo palaužta kibernetinių atakų, taip pat paremtų Maskvos.
Važiuodami į Narvą, aplenkėme ilgą stovinčių sunkvežimių eilę, norėjusių kirsti sieną. Kai kurie vairuotojai buvo priversti laukti ilgiau nei savaitę, tam, kad patektų į Rusiją. B.Džikajevo pyktis man priminė Balkanų karus arba musulmonų sunitų ir musulmonų šiitų konfliktą Irake, kur politikai išnaudojo istorines legendas etninei ir religinei takoskyrai pabrėžti.
J.Mišinas savo ruožtu tiksliai žinojo, ką norėjo pasiekti. Jis norėjo išlikti Rusijos pilietis, bet taip pat nesibodėjo atsiriekti ir kai kurių Europos Sąjungos teikiamų privalumų. Kokį patarimą jis turėjo savo draugui? „Prasta taika geriau nei karas“, – sakė J.Mišinas. „Jie turėtų kalbėtis ir pasiekti susitarimą“.
Ar B.Džikajevas sutinka?
„Taip“, – tarė jis, žiūrėdamas į J.Mišiną. „Jis išmintingas ir geras žmogus. Pažįstu jį 45 metus“. Kai pasiteiravau, ką jis dabar norėtų daryti, buvęs Sovietų Sąjungos karys iš Pietų Osetijos sėdėjo išsietiesęs, paskendęs savo mintyse, sukryžiavęs rankas.
Tyliai laukėme jo atsakymo. Beveik jautėme šio žmogaus viduje vykusį konfliktą tarp proto, emocijų, lojalumo ir garbės.
Tuomet jis, padėjęs rankas ant stalo, papurtė galvą. „To paties“, – tarė jis. „Noriu grįžti ir nužudyti Michailą Saakašvilį“.
