Sekite 15min Google
„PAGALBA JAU PAKELIUI“, – žadėjo jis.
Tačiau nuo karo pradžios praėjo daugiau kaip penki mėnesiai, o Irano žmonių išsilaisvinimas nuo režimo priespaudos tapo vienu ryškiausių neįgyvendintų šio konflikto tikslų.
Nuo tos dienos, kai D.Trumpas iraniečiams davė savo žodį, Iranas įvykdė mirties bausmę mažiausiai 26 asmenims, susijusiems su sausio mėnesį kilusiais protestais. Kaip pažymi organizacija „Amnesty International“, toks pat pavojus gali grėsti dar dešimtims kitų protestuotojų.
Jungtinių Valstijų pareigūnai mano, kad naujasis Irano ajatola Mojtaba Khamenei kur kas labiau negu jo tėvas, pražudytas per smūgius pirmąją karo dieną, suinteresuotas sukurti branduolinį ginklą.
Kol iraniečiai bando išnaviguoti kilusioje krizėje, D.Trumpas ieško išeities. Derybininkai dirba prie susitarimo, galinčio padėti atnaujinti laivybą praktiškai užblokuotame Hormuzo sąsiauryje. Pats Amerikos prezidentas bando išvesti savo šalį iš konflikto, užsitęsusio kur kas ilgiau, nei planuota, ir pareikalavusio daugiau pinigų, nei jis tikėjosi.
Šią vasarą duotame interviu D.Trumpas prisipažino niekada netikėjęs, kad visuomenės pasipriešinimas įsiplieks, nes, jo įsitikinimu, Irano saugumo pajėgos būtų numalšinusios visus demonstrantus.
„Niekada nemaniau – nebent jie būtų visiškai ginkluoti, – niekada nemaniau, kad jie ryšis tokio masto sukilimui, nes juk šie asmenys linkę į smurtą“– konservatyvių pažiūrų tinklalaidžių autoriui Hugh Hewittui sakė D.Trumpas.
Tačiau ankstesniais D.Trumpo pažadais patikėjusiems iraniečiams išdavystės jausmas yra visiškai realus.
„Nuoširdžiai maniau, kad pagalba jau pakeliui, bet labai klydau“, – pareiškė 35 metų amžiaus Vahidas iš Teherano.
Vyras tik pakartojo nuomonę, kurią laikraščio „The New York Times“ žurnalistams išsakė daugybė kitų iraniečių. Visi laikraščio pašnekovai, bijantys savo vyriausybės represijų, sutiko kalbėtis su ta sąlyga, kad bus identifikuoti tik vardais.
36-erių Maryam, gyvenanti Irano sostinėje sausio mėnesį buvo įsitraukusi į antivyriausybinius protestus. Dabar moteris sakė, kad D.Trumpas pasinaudojo jos bendrapiliečių piliečių sukilimu, kad pasiektų savo tikslų.
„Mano nuomone, Trumpas ir Jungtinės Valstijos elgiasi veidmainiškai. Pats JAV prezidentas tėra šoumenas, – kalbėjo Maryam. – Žmogaus teisių retoriką jie pasitelkė tik savo pačių naudai.“
Teherane gyvenantis Sajadas, dirbantis kino teatre, prakalbo dar atviriau, pabrėždamas, kad nepasitiki nei Iranu, nei Jungtinėmis Valstijomis.
„Nemanau, kad bent vienai iš jų (valstybei – red.past.) rūpi Irano žmonių interesai, – rėžė jis. – Trumpai tariant, niekinu Trumpą, Jungtines Valstijas ir visus kitus.“
„Lai teka nafta!“
Baltieji rūmai atsisakė atsakyti į klausimus apie D.Trumpo pažadą padėti išsilaisvinti Irano žmonėms. Vietoje to pareigūnai paminėjo jau ne kartą girdėtą D.Trumpo siekį, kad Iranas niekada neturėtų branduolinio ginklo. Tačiau jam taip ir nepavyko jo įgyvendinti.
„47 metus JAV prezidentai ir daugybė kitų pasaulio lyderių kalbėjo apie Irano keliamą grėsmę, bet niekas neturėjo drąsos prieš ją stoti“, – rašoma Baltųjų rūmų atstovės spaudai Annos Kelly pareiškime.
„Prezidentas Trumpas ėmėsi ryžtingų veiksmų, turėdamas vizitą užtikrinti, kad Iranas daugiau niekada negalėtų pakenkti mūsų tėvynei, mūsų kariams ar mūsų sąjungininkams. Denuklearizuotas Iranas reiškia, kad visas regionas ir jo gyventojai būtų saugesni ir stabilesni“, – pabrėžė atstovė spaudai.
JAV įsikūrusios Žmogaus teisių aktyvistų naujienų agentūros duomenimis, kare žuvo daugiau per 1,7 tūkst. iraniečių civilių. Į šią statistiką įtraukti dar mažiausiai 175 žmonės – daugiausia vaikai – žuvę per oro antskrydį, nukreiptą į mokyklą pirmąją karo dieną.
Užkulisiuose JAV kariuomenės pareigūnai pripažino, kad smūgį mokyklai sudavė Amerikos pajėgos, ir įvertino tai kaip žvalgybos klaidą. Vis dėlto D.Trumpas atsiribojo nuo bet kokios atsakomybės, pareikšdamas: „Klaidų pasitaiko. Karas yra žiaurus dalykas.“
Laikui bėgant, apie civilių Irane patiriamą siaubą D.Trumpas užsimindavo tik probėgšmais, o vėliau iš viso nustojo apie tai kalbėti.
Kai pirmąją karo dieną jis paskelbė, kad per JAV ir Izraelio atakas žuvo ajatola Ali Khamenei, šį ėjimą jis įvardijo kaip „didžiausią ir vienintelę galimybe Irano žmonėms susigrąžinti savo šalį“.
Balandį jis pasigyrė išgelbėjęs 8 iranietes nuo mirties bausmės. Tačiau Irano vyriausybė griežtai užginčijo šį faktą, nurodydama, kad joms buvo įvykdyta egzekucija.
Kitą mėnesį D.Trumpas užsiminė, kad galėtų protestuotojams nusiųsti ginklų. Birželį jis pareiškė, kad pagal preliminarų susitarimą Iranas panaudos atlaisvintas savo lėšas, kurios anksčiau buvo „įšaldytos“, kukurūzams, sojų pupelėms ir kitoms prekėms iš Jungtinių Valstijų ūkininkų įsigyti. Tai jis vertino kaip abipusiai naudingą sprendimą: Amerika gaus pinigų, o Irane neva neliks bado, su kuriuo dėl karo susidūrė šalies gyventojai.
Vis dėlto didžiąją laiko dalį D.Trumpas skyrė kitiems klausimams, ypač suirutei Hormuzo sąsiauryje, sukėlusią degalų kainų šuolį ir supurčiusią pasaulio rinkas.
Kai birželį D.Trumpas paskelbė apie susitarimo, kuris labai greitai žlugo, gaires apie Irano žmones jis net neužsiminė.
Vietoje to jis pareiškė: „Pasaulio laivai, užveskite variklius. Lai teka nafta!“
Viena D.Trumpo susitarimo sąlyga iraniečiams pasirodė kaip ypač prieštaraujanti JAV prezidento pirminiams pažadams: abi šalys turi gerbti viena kitos suverenumą ir nesikišti viena į kitos vidaus reikalus.
Jis net pagyrė naujuosius Irano lyderius – tai buvo išties įspūdingas momentas, turint omenyje, kad šalies teokratinė valdžia išliko nepakitusi.
„Dabartiniai Irano lyderiai yra labai racionalūs žmonės, – kalbėjo D.Trumpas. – Su jais malonu bendrauti. Jie stiprūs ir protingi žmonės. Jie nėra radikalai ir siekia padėti savo šaliai.“
Vienas iš nuolatinį kontaktą su Jungtinėmis Valstijomis palaikančių Irano pareigūnų yra Mohammadas Bagheras Ghalibafas – ilgametis Irano revoliucinės gvardijos vadas, pagarsėjęs menka tolerancija opozicijai. Nuo karo pradžios Irano revoliucinė gvardija įgavo dar ryškesnį vaidmenį vyriausybės sprendimų priėmimo procese. Ši institucija taip pat atsakinga už šalyje kylančių protestų malšinimą.
„Blogiausias iš visų pasaulių“
Richardas Fontaine’as, Naujojo Amerikos saugumo centro generalinis vadovas ir buvęs senatoriaus Johno McCaino užsienio politikos patarėjas, atkreipė dėmesį, kad tai – ne pirmas kartas istorijoje, kai JAV prezidentas ragino žmones sukilti, o paskui paliko juos nežinioje.
Ryškiausias analogiškas pavyzdys įvyko 1991 metais, kai JAV prezidentas George'as H.W.Bushas viešai paragino Irako šiitus sukilti prieš savo vyriausybę, tačiau vėliau įsakė Amerikos pajėgoms likti nuošalyje, kai Saddamo Husseino kariniai sraigtasparniai ir smogikų būriai kraujyje paskandino sukilimą, nusinešusį dešimtis tūkstančių gyvybių.
Nuo to laiko JAV prezidentai elgėsi santūriai ir vengė skatinti sukilimus užsienio šalyse. 2009 metais prezidentas Barackas Obama sulaukė spaudimo iš abiejų JAV partijų, kai nesiėmė veiksmų Irane kilus „Žaliojo judėjimo“ protestams, baimindamasis, kad tai gali baigtis demonstrantų žudynėmis. Vėliau jis pripažino, kad toks atsargumas galėjo būti klaida.
-
Donaldas Trumpas: Hormuzo sąsiauris netrukus bus paskelbtas JAV teritorija
-
Iranas siūlo 30 tūkst. JAV dolerių atlygį už JAV karių nužudymą ar paėmimą į nelaisvę
-
Paaiškėjo, kam slapta ruošiasi Iranas
-
Trumpas pagrasino subombarduoti Omaną vienu atveju
-
Putinas per karą Irane uždirbo beveik 30 milijardų dolerių
R.Fontaine'as pažymėjo, kad iš visų D.Trumpo pažadų, duotų Irano tautai, svarbiausias buvo parama jų išsilaisvinimui, ypač, atsižvelgiant į tai, kad sausį prasidėjusios Irano protestuotojų žudynės, panašu, tapo akstinu agresyvesniems JAV kariuomenės veiksmams prieš Iraną.
„Didžiausi pralaimėtojai yra Irano žmonės, – pabrėžė ekspertas. – Dabar jiems teliko karo nuniokota, sugriauta šalis, kurios ekonomika yra dar prastesnėje padėtyje nei anksčiau, o juos tebevaldo ta pati grobuoniška, tiesiog tironiška, vyriausybė. Tam tikra prasme tai – blogiausias pasaulis iš visų.“
Teherane slaugytoja dirbanti Maryam pasakojo, kad 2022 m. ji prisijungė prie antivyriausybinių protestų, kurių metu ji buvo sumušta lazdomis ir matė tiesiog gatvėse kraujuojančius žmones. Tais metais ji protestavo iš solidarumo.
Šiais metais ji išėjo į gatves, nes norėjo keršto už tai, ką režimas padarė jos tautai – ne todėl, kad taip elgtis jai liepė D.Trumpas. Dabar, anot moters, ji susitaikė su „baime ir viltimi“.
„Baimė, kad pralietas kraujas liks nepastebėtas ir pamirštas, – kalbėjo ji. – Neprarandame vilties, nes tikime, kad neviltis prilygtų mūsų vaikų išdavystei.“
Ji mano, kad tiek D.Trumpas, tiek Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu vis dar gali turėti kokį nors planą Irano žmonėms. Tačiau galiausiai, Maryam teigimu, iraniečiai gali pasikliauti tik vieni kitais.
„Mūsų pasipriešinimas buvo mūsų pačių pasirinkimas – atsakas į režimo nusikaltimus ir judėjimas, kuriuo siekta nuversti sistemą, – paaiškino ji. – Nesvarbu, ar Trumpas dabar padės, ar ne, tai neturi jokios įtakos mūsų ryžtui. Esame dėkingi už jo paramą, tačiau mūsų kova nuo jo nepriklauso.“
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company