Rytų geopolitikos studijų centro (RGSC) vadovas Laurynas Kasčiūnas BNS sakė, kad per penkių dienų karą su Rusija Gruzija susikūrė situaciją, iš kurios ji išėjo labiausiai pralaimėjusi.
„Faktas, jog nėra beveik jokių galimybių, kad tos teritorijos bus reintegruotos, nes ten yra aiškus Rusijos įsitvirtinimas ir pačių teritorijų elito nusistatymas. Nors po konflikto vienu metu atrodė, kad narystę NATO galima būtų spartinti, bet galų gale konfliktas šią perspektyvą nutolino. Narystė NATO dabar yra labai tolimas scenarijus. Gruzijai labai sumažėjo erdvės manevravimui, galimybių ištrūkti iš šio Kaukazo galvosūkio“, – sakė L.Kasčiūnas.
Politologo teigimu, tik ekonominis augimas Pietų Osetiją ir Abchaziją galėtų pritraukti atgal prie Gruzijos. „Apie kokius nors karinius veiksmus šioje vietoje kalbėti beprasmiška. Reikia kalbėti apie minkštosios galios instrumentus, kurie po truputį trauktų šiuo regionus atgal į Gruziją, bet kol kas tai labai toli. Tam reikia ES įsitraukimo, bet ne formalaus, koks jis dažniausiai yra, o su investicijomis, laisva prekyba, vizų liberalizavimu“, – dėstė L.Kasčiūnas.
Paguoda – finansinė parama
Nedidelė paguoda, pasak jo, Gruzijai yra ta, kad šalyje vyksta Europos Sąjungos stebėtojų misija ir yra suteikta finansinė parama, iš kurios „Gruzija ir laikosi šiuo metu.“
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad ES pasirinko „sugyvenimo su Rusija strategiją“, tačiau Rusijos autoriteto silpnumą parodo tai, jog beveik niekas nepripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės.
„Pamatėme, kad ji yra didžioji šalis ir kertinės NATO bei Europos Sąjungos (ES) narės iš principo pasirinko sugyvenimo su Rusija strategiją. Tai rodo, kad Rusija yra atspari šių organizacijų įtakos svertams, nes kokybiškai santykiuose niekas nepasikeitė. Kad Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažino tik Nikaragva, yra Rusijos pralaimėjimas. Tai parodo tam tikrą Maskvos silpnumą, ji nesugebėjo draugų grupių sutelkti, o tokie atvejai paprastai išryškina sąjungininkus", - svarstė L.Kasčiūnas.
Jiems reikėjo tokio nedidelio karo, kuris pirmiausia buvo informacinis, – L.KasčiūnasRGSC vadovo teigimu, Rusija ši karą labai panaudojo vidinėms reikmėms, režimui sustiprinti, parodyti, kad turi pakankamai karinės galios.
„Jiems reikėjo tokio nedidelio karo, kuris pirmiausia buvo informacinis. Ir dabartinė įtampa su tuo yra susijusi. Kita vertus, Vakarai nesugebėjo nubrėžti naujos raudonos linijos rusams. Didelį pralaimėjimą patyrė ES ir NATO. Pokrizinė situacija parodė, kad jie nežino, kur ir kaip paspausti Rusiją, kur yra Maskvai jautrūs taškai“, – aiškino L.Kasčiūnas.
Dabartinė įtampa – žaidimas
Jo nuomone, dabartinė įtampa nuo Gruzijos atplėštų Abchazijos ir Pietų Osetijos pasienyje tėra žaidimas, kuris tikriausiai nevirs nauju karu.
„Reikia įvertinti ir tu regionų – Abchazijos, Pietų Osetijos - veikėjus, per krizę jiems reikia Rusijos dėmesio. Aš nemanau, kad dabar gruzinai žaidžia, nes praėjusiais metais valdžioje buvo kitas JAV prezidentas, o dabar vyksta vadinamasis perkrovimas. Kol kas yra rusų ir atsiskyrusių regionų ėjimai. Manau, kad tuo viskas ir baigsis, bet užtikrintai prognozuoti sunku“, – kalbėjo politologas.
Rusija laimėjo įbaugindama
Apžvalgininkas, politikos ekspertas Kęstutis Girnius BNS apibendrindamas konflikto pasekmes taip pat tvirtino, kad labiausiai per buvusį karą pralaimėjo Gruzija.
„Ji neteko penktadalio teritorijos. Kaip pabrėžė JAV viceprezidentas, jų sugrąžinti jėga jau nebeįmanoma, Gruzija turi pasistengti tapti tokia ekonomiškai patraukli, kad osetinai ir abchazai patys norėtų prisijungti. Tai tyra „de facto“ pripažinimas, kad šios teritorijos yra anapus Gruzijos valdžios ir bent jau 20-30 metų, o gal ir niekada nebus grąžintos į Gruzijos teritoriją. Realių galimybių Gruzijai patekti į NATO per artimiausius 10 metų, manau, taip pat neegzistuoja“, – sakė K.Girnius.
Nors Maskva parodė savo galią, tačiau įbaugino visas savo kaimynes, – K.GriniusAnot jo, Rusija laimėjo pažemindama Gruziją ir JAV, tačiau pralaimėjo įbaugindama savo kaimynes.
„Rusijai tuo metu buvo labai svarbu parodyti visoms regiono šalims – čia ji, o ne Amerika yra šeimininkė. JAV konflikto metu buvo truputį pažeminta, parodyta, kad šiame pasaulio regione ji nedaug, ką gali daryti. Ją taip pat daug kas kaltino, kad perginkluodama Gruziją ji davė blogą signalą jos prezidentui. Kita vertus, nors Maskva parodė savo galią, tačiau įbaugino visas savo kaimynes. Pastaruoju metu Vidurio Azijos šalys ir kitos Nepriklausomų valstybių sandraugos narės pradeda nuo Rusijos nusigręžti ir yra linkusios priartėti prie Vakarų“, – aiškino K.Girnius.
ES „šiek tiek“ laimėjo
Jo nuomone, Europos Sąjunga per konfliktą „šiek tiek laimėjo“, nes ji gana greitai užtikrino ginkluoto konflikto nutraukimą. K.Girnius taip pat pabrėžė, jog Vakarai neturi daug svertų tais atvejais, kai paliečiami dalykai, kuriuos Rusija laiko savo gyvybiniais interesais.
„O po konflikto, kaip ten bebūtų, Amerikai ir Europai buvo svarbu bendradarbiauti su Rusija dėl įvairių priežasčių: dėl karo su terorizmu, branduolinio nusiginklavimo, dujų. Rytų Europoje paplitusi nuomonė, kad norint nuolaidų iš Rusijos, reikia jos atžvilgiu laikytis kuo griežčiau. Aš manau, kad taip nėra. Rusija turi tiek pat, jei ne daugiau, svertų kiek ir Vakarų Europa“, – kalbėjo politologas.
Rusijoje, anot apžvalgininko, šis karas buvo naudingas ir prezidentui Dmitrijui Medvedevui, ir premjerui Vladimirui Putinui – jie esą pasirodė tvirti vyrai ir privertė nusileisti JAV. Kad jie mano šį karą esant naudingu, anot K.Girniaus, rodo faktas, kaip dažnai prie šios temos Rusijoje grįžtama.
Vis dėl to politologas tvirtino, jog nustebtų, jei Pietų Kaukaze vėl kiltų karas.
„Amerika Gruzijai aiškiai yra pasakusi, kad ši negali griebtis smurto. Gruzijos kariuomenė yra demoralizuota. Rusijai karas yra nenaudingas, nes ji laimėjo viską, ką galėjo laimėti. Jos kalbos apie konfliktą yra „kietų vyrų“ laikysena. Jei Rusija pradėtų kokią nors agresiją ir JAV, ir ES būtų priverstos imtis sankcijų, nors to ir nenorėtų“, – konstatavo K.Grinius.
Įrodymų apie galimą karą nėra
ES stebėtojų misijos Gruzijoje atstovas spaudai Steve Birdas BNS paklaustas, ar pastaruoju metu padažnėję pranešimai apie provokacijas ir smurto proveržius Abchazijos ir Pietų Osetijos pasienyje atspindi realybę, ar tai yra informacinio karo požymis, sakė, jog nė vienas pasienio ruožuose patruliuojantis ES stebėtojų ekipažas kol nerado jokių įrodymų, patvirtinančių apie ginklų panaudojimą iš vienos ar kitos konflikto pusės.
„Kaltinimus provokacijomis pastebime visose pusėse, tačiau nuvykę į įvykių apie praneštas provokacijas vietas kol kas nerandame pėdsakų, kad kas nors iš tiesų būtų daroma“, – sakė ES misijos atstovas.
Jis akcentavo, kad nepaisant, jog misija turi mandatą patekti į separatistinių regionų teritorijas, to padaryti iki šiol nepavyksta.
Konfliktai dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos ruseno nuo pat 10-ojo dešimtmečio pradžios karų, kai abu regionai atsiskyrė nuo Gruzijos. Rusija ilgai rėmė separatistines šių regionų vyriausybes.
Kai Tbilisio vadovybė 2008-ųjų rugpjūčio 7-ąją įsakė savo pajėgoms įžengti į Pietų Osetiją, kitą dieną Rusija atsakė kontrataka. Rusijos sausumos ir oro pajėgos išstūmė gruzinų karius iš Pietų Osetijos, o paskui kuriam laikui okupavo dideles Gruzijos teritorijos dalis.
Tarpininkaujant ES, kovos baigėsi po penkių dienų, o po kelių savaičių Rusija pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, bet Maskvos pavyzdžiu paskui pasekė tik Nikaragva.
Per konfliktą žuvo apie 180 ir sužeista apie 2 tūkst. Gruzijos karių, nuostoliai Rusijos pusėje siekė apie 64 žuvusius ir apie 280 sužeistų karių.
