Vatikano II Susirinkimas – virtinė Katalikų Bažnyčios susirinkimų, kuriuose kaip jaunas kunigas dalyvavo ir Benediktas XVI, – modernizavo Bažnyčią, bet tikroji jo reikšmė vis dar karštai ginčijama.
Savo homilijoje Benediktas XVI paragino tikinčiuosius grįžti prie Susirinkimo „raidės“ ir „autentiškos dvasios“, kurias galima rasti pačiuose Vatikano II Susirinkimo dokumentuose, o ne kliautis iškreipta dvasia, propaguojama tų, kurie matė radikalią reformą atsisakant Bažnyčios tradicijos.
„Susirinkimas nesuformulavo nieko nauja tikėjimo klausimais ir nenorėjo pakeisti to, kas labai sena, – sakė Benediktas XVI nuo Šv.Petro bazilikos laiptų. – Veikiau jis rūpinosi pamatymu to, kad tas pats tikėjimas gali būti išgyvenamas ir šiandien, kad jis gali likti gyvu tikėjimu permainų pasaulyje“.
Po mišių popiežius pasveikino tikinčiuosius ir atkartojo procesiją į Šv.Petro aikštę, kuria 1962 metais prasidėjo Susirinkimas.
Jo metinės minimos Bažnyčiai kovojant su tuo, ką jį vadina sekuliarizmo banga, trinančia Vakarų krikščioniškąjį paveldą, ir varžantis dėl tikinčiųjų su evangelinėmis Bažnyčiomis Lotynų Amerikoje bei Afrikoje.
Kunigus įtraukę seksualinio išnaudojimo skandalai, debatai dėl kunigų celibato, atvirai reiškiama kitokia kai kurių kunigų nuomonė ir nesena Vatikano drausminamoji kampanija prieš liberalias JAV vienuoles taip pat prisidėjo prie Bažnyčios vaidmens pasaulyje nykimo.
Didelę savo popiežiavimo metų dalį Benediktas XVI praleido stengdamasis ištaisyti tai, ką laiko neteisingu Vatikano II Susirinkimo interpretavimu.
Jis tvirtina, kad tai buvo ne revoliucinis praeities atsisakymas, kaip tai vaizduoja liberalūs katalikai, o veikiau geriausių senųjų Bažnyčios tradicijų atnaujinimas.
Su tokiu nusiteikimu jis nusprendė metines paminėti ir Tikėjimo metų pradžios paskelbimu, kuris turėtų priminti krikščionims, ko iš tikrųjų mokė Vatikano II Susirinkimas, be to, padėti Bažnyčiai susigrąžinti katalikus, kurie per dešimtmečius po to Susirinkimo prarado savo tikėjimą.
Šią savaitę per bendrąją audienciją popiežius sakė, jog būtina grįžti prie originalių Vatikano II Susirinkimo dokumentų ir „išvaduoti juos nuo masės publikacijų, kurios, vietoje to, kad padarytų juos žinomus, juos paslėpė“.
Vatikano II Susirinkimas – virtinė Katalikų Bažnyčios susirinkimų, kuriuose kaip jaunas kunigas dalyvavo ir Benediktas XVI, – modernizavo Bažnyčią, bet tikroji jo reikšmė vis dar karštai ginčijama.
Kai prasidėjo Vatikano II Susirinkimas, Benediktas XVI buvo jaunas kunigas Josephas Ratzingeris, vokiečių kardinolo Josepho Fringso konsultantas teologijos klausimais.
Neseniai pontifikas priminė, ko siekė Vatikano II Susirinkimas, kur jam pavyko ir kur jis suklydo.
„1962-ųjų spalio 11-oji buvo puiki diena, – rašė Benediktas XVI metinėms skirtos prisiminimų knygos įžangoje, kurią šią savaitę paskelbė Vatikano laikraštis. – Tai buvo nepaprastų lūkesčių akimirka. Turėjo įvykti dideli dalykai“.
Per tolesnius trejus metus, rašė popiežius, Susirinkimo tėvai priėmė virtinę dokumentų svarbiais to laikotarpio klausimais: dėl liturgijos atnaujinimo, religinės laisvės, santykių su kitų tikėjimų žmonėmis.
Daugelis tų dokumentų, pasak popiežiaus, turėjo tokią reikšmę, kurios Susirinkimas tuo metu nė negalėjo numatyti, pavyzdžiui, buvo padaryta Bažnyčios santykių su žydais, musulmonais ir kitų religijų atstovais revoliucija.
Vis dėlto, kad ir koks didis buvo tas dokumentas, vėlesniais metais pasirodė „trūkumas“ – „jame apie religiją kalbama vien pozityviai ir ignoruojamos nesveikos bei iškreiptos religijos formos“, kurios pasidarė labai matomos, rašė popiežius.
Kartu su J.Ratzingeriu Vatikano II Susirinkime dalyvavo ir kitas jaunas teologas, Hansas Kuengas, kuris vėliau jį atsivedė į Tiubingeno universitetą Pietų Vokietijoje. Ten dirbtas dogminės teologijos profesoriaus darbas padėjo J.Ratzingeriui padaryti karjerą, kurią vainikavo išrinkimas popiežiumi.
H.Kuengas vėliau tapo vienu didžiausių Benedikto XVI kritiku ir skundėsi, kad po Vatikano II Susirinkimo nebuvo jokios pažangos reformuojant Bažnyčią. H.Kuengas taip pat ragino paprastus žmones sukilti prieš Bažnyčios hierarchiją ir tą pažangą padaryti.
„Susirinkimas negalėjo užtikrinti, kad tos reformos būtų įgyvendintos“, pirmiausia dėl to, kad tam prieštaravo ir tebeprieštarauja Vatikano biurokratija, šią savaitę sakė jis interviu vokiečių naujienų svetainei ntv-de.
H.Kuengas, kuris prarado oficialią licenciją katalikiškai teologijai dėstyti, tačiau ir toliau ją dėsto, nepritarė Benedikto XVI bandymams taisyti santykius su katalikų tradicionalistais ir jo sprendimui grąžinti senąsias, iki Vatikano II Susirinkimo aukotas lotyniškąsias mišias.
„Ratzingeris ir tokie kaip jis dvasiškai gyvena viduramžiuose“, – pareiškė H.Kuengas.
Panašius nusiskundimus neseniai reiškė ir kardinolas Carlo Maria Martini, vienas paskutinių Kardinolų kolegijos liberalų. Jis mirė rugpjūčio 31 dieną, o paskutiniame interviu sakė, kad Bažnyčiai reikia radikalių reformų ir kad ji yra „atsilikusi 200 metų“.
