Norint suprasti šios krizės rimtumą, reikia prisiminti praėjusią vasarą, kai E.Macronas po savo politinės jėgos pralaimėjimo Europos Parlamento rinkimuose nusprendė surengti Prancūzijos parlamento rinkimus.
Jų metu prezidentas tikėjosi pasiekti „aiškią daugumą“ parlamente, bet rezultatas buvo visiškai priešingas – Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja susiskaldė į tris maždaug lygias dalis: kairę, centristus ir kraštutinę dešinę.
Niekas neturėjo daugumos, ir nuo tada politinė įtampa tik kilo.
Prancūzijos ministras pirmininkas vadovauja vyriausybei ir yra atsakingas už politinius procesus šalyje, o prezidentas išlaiko lemiamą vaidmenį užsienio politikoje, gynyboje ir krizinėse situacijose.
Tačiau iš tikrųjų premjero nuopuolis reiškia ir prezidento pralaimėjimą – kiekvienas ministro pirmininko praradimas parodo E.Macrono nesugebėjimą suformuoti stabilios koalicijos.
