Pirma, D.Trumpo išrinkimas atskleidė galingas atoveikio jėgas, kurios priešinasi pliuralizmui, įvairovei ir socialinei tolerancijai JAV. Amerikiečių rinkėjai parėmė D.Trumpą dėl įvairių priežasčių – pradedant nerimu dėl ekonomikos ir baigiant neapykanta jo oponentei Hillary Clinton. Tačiau nėra abejonių, kad D.Trumpo kampanija ir skatino, ir pati pelnėsi iš ksenofobijos, islamofobijos, seksizmo, rasizmo ir antisemitizmo atgaivinimo didžiojoje politikoje.
Tokios netolerancijos mastai buvo didelis netikėtumas kai kuriems liberaliems amerikiečiams – juk 2008 m. į prezidentus išrinktas pirmasis juodaodis, šalyje įteisintos tos pačios lyties asmenų santuokos, socialine ir kultūrine prasme šalis kaip niekad progresyvi. Tačiau ateities istorikai atsimins šiuos rinkimus dėl to, kaip jie apnuogino baltaodžių rinkėjų pasipriešinimo šiems pokyčiams jėgą, taip pat – jų troškimą surasti atpirkimo ožius dėl ekonominių problemų.
Antra, istorikai į šiuos rinkimus žvelgs kaip į lūžį, kai naujosios žiniasklaidos atnešamos nerimą keliančios politinės pasekmės tapo akivaizdžios. „Naujoji žiniasklaida“ turi nepasotinamą naujų istorijų, naujų temų ir turinio alkio jausmą. D.Trumpas tai suprato, ir iš dalies rinkimuose jam pasisekė dėl to, kad jis klestėjo staigiai besikeičiančių ir 24 valandas per parą informaciją transliuojančių žinių sraute. Jis žinojo, kaip prikaustyti žurnalistų dėmesį su savo pasakymais, ir žinojo, kaip išgyventi naujienos ciklo bangas.
Trečia, istorikai šiuos rinkimus taip pat prisimins kaip laikotarpį, kai ribą tarp faktų ir fikcijos tapo ypatingai sudėtinga nustatyti. 2016 m. tokie įrankiai kaip „Twitter“ leido politikams ir jų rėmėjams pasiekti milijonus rinkėjų – be jokio filtro ar faktų tikrinimo. Era, kai žiniasklaidos monopolį turėjo keli didieji televizijos kanalai ir stori didmiesčių laikraščiai, praėjo. Jos vietą užėmė tokia informacinė erdvė, kurioje amerikiečiai yra palikti be stiprių informacijos kontroliuotojų ar tiesų, dėl kurių sutaria visi.
Ketvirta, rinkimai bus prisimenami už tai, kad atskleidė, kaip pasikeitusi Respublikonų partija. Nuo 2008 m., kai pasirodė „Arbatos partija“ (Tea party), mokslininkai pradėjo stebėti staigų respublikonų pakrypimą į dešinę svarbiausių klausimų atžvilgiu – įskaitant imigraciją, mokesčius, valstybės reguliavimą, valstybės išlaidas. Naujoji respublikonų karta, atėjusi po buvusio prezidento George'o W.Busho, mano, kad jų partija yra pernelyg pasislinkusi į centrą. Šie konservatoriai aistringai pasisako prieš didelį valdžios aparatą ir mano, kad senieji respublikonai yra pernelyg susigyvenę su Vašingtonu.
Kongrese politikai, kurie anksčiau buvo laikomi dešiniaisiais, dabar yra priskiriami prie nuosaikių Respublikonų partijos atstovų. Istoriškai žvelgiant, bus svarbu ne tik tai, kad partija taip aiškiai pasislinko į dešinę, bet ir tai, kad joje norma tapo agresyvus, fanatiškas ir „su elitu kovojančio“ valdymo stilius. Tai nutiko dar prieš D.Trumpą – todėl jis ir sugebėjo šioje partijoje pelnyti nominaciją.
Istorikai šiuos rinkimus taip pat prisimins kaip laikotarpį, kai ribą tarp faktų ir fikcijos tapo ypatingai sudėtinga nustatyti.
Jo patys konservatyviausi pasisakymai – apie imigracijos stabdymą, apie uždraudimą musulmonams atvykti, apie klimato kaitos neigimą, „politinio korektiškumo“ puolimas – yra priimtini dideliai daliai partijos, net jeigu dalis vadovybės ir jautė būtinybę laikytis nuo D.Trumpo nuošaliau.
Galiausiai, šie rinkimai bus prisiminti kaip tas momentas, kai Demokratų partijos vadovybės meilė laisvosios rinkos ekonomikai jai pačiai įkando. Aštuntajame dešimtmetyje populiarėjant konservatoriams demokratai manė, kad turi kai kuriais klausimais turi savo nuomonę pasukti dešinėn, kad išlaikytų paramą. Pradedant Jimmy Carteriu demokratų prezidentai ir dalis partijos lyderių ekonominiais klausimais priartėjo prie konservatyviojo centro – pritarė laisvai rinkai, dereguliacijai, mokesčių mažinimui (nors tai ir darė nuosaikiau nei respublikonai). Pavyzdžiui, Billas Clintonas prezidentavimo pradžioje įsiutino tradicinius demokratus dėl to, kad agitavo už Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimą (NAFTA).
Tačiau vėliau globalizacijos jėgos (kurias palaikė tokie susitarimai kaip NAFTA) leido ištisiems verslams persikelti į kitas šalis, kur jų sąnaudos buvo mažesnės. Daug dirbančiųjų amerikiečių pasijuto ekonomiškai nesaugūs. Dingo ištisų bendruomenių darbai, o jų vaikų perspektyvos susitraukė.
Šiemet D.Trumpas patraukė šiuos rinkėjus ir atakuodamas laisvosios rinkos principus, ir skatindamas baimę bei neapykantą. Kai rinkimų naktį demokratai žiūrėjo į už D.Trumpą balsuojančias Pensilvaniją, Mičiganą, Viskonsiną ir kitas ne tik tradiciškai respublikonus palaikančias valstijas, jiems teko susidurti su prieš dešimtmečius padarytų politikos sprendimų pasekmėmis.
Neaišku, kaip ateities istorikai įvertins visus šiuos visus pokyčius. Tačiau jau šiandien galima nuspėti, kad būtent apie tai jie diskutuos. Julianas E. Zelizeris savo straipsnį baigia, kad, deja, visi ženklai kol kas rodo, kad pokyčiai nebus vertinami pozityviai.
