„Solidarumas“ ir Berlyno sienos griuvimas: lenkų ir vokiečių partnerystė
Nedaug žmonių 1989 m. būtų patikėję, kad Vokietijos susivienijimas taps galimybe Lenkijai. Iki tol Varšuvai galingoji jos kaimynė visuomet reiškė grėsmę. Tačiau vos per keletą metų situacija pasikeitė - buvo pasirašytas „Susitarimas dėl sienos“, netrukus sekė „Geros kaimynystės“ ir „Draugiško bendradarbiavimo“ sutartys, įsteigtas „Veimaro trikampio“ forumas, pasirašyti karinio bendradarbiavimo susitarimai, narystė NATO ir, galiausiai, Lenkijos įstojimas į Europos Sąjungą.
Beveik tris dešimtmečius politinis, ekonominis ir karinis bendradarbiavimas tarp Berlyno ir Varšuvos buvo savaime suprantamas, abi šalys kartu formavo Europos Sąjungos vidinių ir išorinių santykių politiką. Vokietija atstovavo „senajai“ Europai, o Lenkijos balsas skelbė apie „naująją“ Europą iš komunizmo jungo išsivadavusių ir ES narėmis tapusių šalių vardu. Šiandien beveik du milijonai lenkų ar iš Lenkijos kilusių žmonių gyvena Vokietijoje. Abejonių nekyla – ši migracija yra ir toliau bus laikoma fenomenalia sėkme.
Be to, nedaugeliui yra žinoma, kad abiejų šalių kariuomenės jau daugiau nei du dešimtmečius kartu dalyvauja karinėse pratybose ir kontroliuoja „mišrius“ lenkų-vokiečių padalinius. Prisijungus Danijai, Vokietija ir Lenkija įsteigė „Tarptautinį Šiaurės rytų korpusą“, kurio būstinė yra Ščecine. Šiuo metu korpusą sudaro 18 NATO narių – 1989 metais to nebūtume galėję net įsivaizduoti!
Nedaug žmonių 1989 m. būtų patikėję, kad Vokietijos susivienijimas taps galimybe Lenkijai.
Tarp Briuselio, Vašingtono ir Maskvos
Tačiau akivaizdu, kad pastaraisiais metais santykiai tarp Lenkijos ir Vokietijos nebėra tokie intensyvūs. Briuselyje Varšuvos pozicija svarbiais klausimais yra pakitusi ir vis didesnę svarbą Lenkijai įgauna jos ryšys su Vašingtonu bei NATO. Tuo tarpu Vokietija išlieka ES lydere, tačiau jos santykiai su JAV, žinia, yra įtempti.
Rusijos klausimas išlieka pagrindiniu iššūkiu. Dar prieš Rusijai neteisėtai prisijungiant Krymą ir įsiveržiant į rytų Ukrainos teritoriją, itin didelį susirūpinimą Varšuvai kėlė agresyvi Kremliaus užsienio politika. Lenkus neramino ne tik akivaizdūs politiniai bei saugumo iššūkiai, bet ir istorinės patirtis. Atrodo, kad ši tauta pagaliau pabudo iš 1990-ųjų sapno, Rusijai po Jelcino eros grįžus prie Putino propaguojamos sovietinės politikos.
Vokietijos politinis sluoksnis atsižvelgia į Rusijos istorinę patirtį XX amžiuje (pvz. tai, kad du kartus šalis buvo užpulta Vakarų), o štai Lenkijos praeičiai Berlyne nesuteikiama tiek reikšmės. Maskva išmoko panaudoti Vokietijos istorinį jautrumą tam, kad bet koks griežtesnis atsakas į Rusijos agresyvią regioninę politiką būtų apribotas. Tuo tarpu Lenkijos susirūpinimas tuo, kad ji nėra įtraukiama į tarp Maskvos ir Berlyno vykstančias derybas (tokias kaip Molotovo-Ribentropo paktas), yra stebėtinai menkinamas.
Briuselyje Varšuvos pozicija svarbiais klausimais yra pakitusi ir vis didesnę svarbą Lenkijai įgauna jos ryšys su Vašingtonu bei NATO.
Dėl šios priežasties Lenkijos ir kitų Rytų Europos valstybių lyderiai stebi projektą „Nord stream 2” su dideliu nerimu. Nors Berlynas tikina, kad „Nord stream“ yra grynai ekonominis projektas, akivaizdu, kad tai nėra tiesa. Greičiau tai yra geopolitinis projektas, iš kurio visiškai pašalinamos Rytų Europos valstybės. Tokį Lenkijos istorinės patirties neigimą puikiai iliustruoja dažnai Berlyne girdima frazė: „Rusija yra mūsų kaimynė“. Bet žemėlapis rodo ką kita.
Vakarų fronte JAV administracija pagrįstai reikalauja Vokietijos pasiaiškinimo, kodėl ji nevykdo savo įsipareigojimų skirti 2% lėšų NATO gynybai, o Lenkiją, kuri šį tikslą yra pasiekusi, Vašingtonas pasirenka naująja partnere. Kol Berlynas svarsto bendrą NATO branduolinio pajėgumo naudojimą, JAV grasina išvesti karius iš Vokietijos ir perkelti juos į Lenkiją. Žinoma, Lenkijos požiūriu, daugiau karių jos teritorijoje yra pozityvus rezultatas. Tačiau net jeigu Europos saugumas nenukentės nuo Vašingtono sprendimo (o gali būti visko), tai, kad JAV administracija baudžia Berlyną, tuo pat metu apdovanodama Varšuvą, gali dar labiau apsunkinti jau ir taip įtemptus santykius tarp Vokietijos ir Lenkijos.
Skirtumai visiems aiškūs, bet glaudesnis bendradarbiavimas yra būtinas
Politinio dialogo tarp Vokietijos ir Lenkijos nepalengvina ir tai, kad abi šalys šiandien pasisako už skirtingas Europos vizijas. Atrodo, kad Varšuvai svarbesnis ekonominis bendradarbiavimas, o Berlynas norėtų matyti glaudesnę Europos Sąjungą, vienijamą tų pačių vertybių bei politinių tikslų. Lenkijos balsas Briuselyje kartais suprantamas taip, lyg šiai šaliai būtų „malonu“ prisidėti prie ES finansinių pasiekimų, išvengiant to, kas yra „nemalonu“ – pagarbos teisinėms normoms, be kurios negali egzistuoti jokia demokratija.
Nepaisant tam tikrų strateginių ir politinių skirtumų, stiprių dvišalių santykių tarp Vokietijos ir Lenkijos galimybė neturėtų būti ignoruojama ar menkinama. Du dešimtmečiai naudingo bendradarbiavimo liudija apie šios partnerystės pajėgumą daryti pokyčius. Ar pastangos, kurios buvo dedamos 1990-aisiais ir 2000-aisiais gali būti vėl atnaujintos? Ar šis dvišalis ryšys gali paskatinti atsinaujinti politinę architektūrą Europos Sąjungoje ir NATO, kai politinė tikrovė po pandemijos bus tokia neaiški? Norime tikėti, kad ryšys tarp Lenkijos ir Vokietijos ne tik buvo, bet ir yra toks pat svarbus šiandien, kuriant Europos ateitį. Abi šalis tenkinantis bendradarbiavimas tarp Varšuvos ir Berlyno gali padėti Europos Sąjungai išvengti nereikalingų vidinių neramumų ir formuoti subalansuotą, efektyvią užsienio politiką, apimančią transatlantinius ryšius bei Rytų partnerystės iniciatyvas.
Dr. Remko Leemhuis yra AJC atstovybės Berlyne vadovas. Dr. Sebastian Rejak yra laikinai einantis direktoriaus pareigas AJC atstovybėje Centrinėje Europoje
Tekstas buvo publikuotas the Lithuania Tribune portale. Iš anglų kalbos vertė Audronė Kvietkutė
Amerikos žydų komitetas (AJC) yra pasaulinė žydų palaikymo organizacija, dirbanti tam, kad užtikrintų žydų ir Izraelio gerovę ir darytų pažangą žmogaus teisių bei demokratinių vertybių saugojimo srityse visame pasaulyje.
