Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 21d. 21:00

Sofi Oksanen: „Niekada nemūvėkite tinklinių pėdkelnių fotosesijoje“

Sofi Oksanen
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Sofi Oksanen

Rašytoja Sofi Oksanen garsėja ne tik knygomis, už kurias įvertinta ir daugybe premijų, bet ir nemenko atgarsio sulaukiančiomis publikacijomis tarptautinėje žiniasklaidoje. Dažniausiai ji rašo apie politiką, žmogaus teises, imigraciją, informacinius karus. Didžiulio susidomėjimo sulaukė ir neseniai publikuotas jos straipsnis apie Suomijos premjerę Sanną Marin ir moterų atėjimą į valdžią Suomijoje bei tai, su kokiais iššūkiais jos susidūrė. Siūlome šios publikacijos vertimą.

Kai kovo mėnesį Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin lankėsi JAV ir skaitė paskaitą Kolumbijos universitete, salėje buvo likę tik stovimų vietų. Didžiausias Suomijos dienraštis „Helsingin Sanomat“, pranešdamas apie renginį, atkreipė dėmesį į tai, kiek daug studentų norėjo nusifotografuoti su S.Marin, nes ji yra visiška priešingybė prezidentui D.Trumpui. Nes ji yra moteris. Nes ji yra jauna moteris, moteris valdžioje. Pasak daugelio auditorijoje buvusių žmonių, tai, ką S.Marin pasakojo apie Suomiją, skambėjo kaip utopija.

Nuo tada, kai S.Marin tapo ministre pirmininke, aš nuolat girdžiu šį žodį – utopija. Užsienio žurnalistai manęs klausia, ar Suomija yra moterų rojus. Trisdešimt ketverių metų moters paskyrimas mūsų ministre pirmininke buvo šokas daugeliui žmonių. Bet ne suomiams. Mes turime jauniausią pasaulio ministrę pirmininkę ne per klaidą. Tai nėra atsitiktinumas. Tai yra natūralūs tęstinumas šalyje, turinčioje ilgą istoriją siekiant lyčių lygybės.

Pasak daugelio auditorijoje buvusių žmonių, tai, ką S.Marin pasakojo apie Suomiją, skambėjo kaip utopija.

Esu šiek tiek vyresnė už ministrę pirmininkę S.Marin ir gimiau Suomijoje tais laikais, kai moterų trūkumas politikoje tebebuvo ryškus. Tuo metu šalies prezidentas buvo Urho Kekkonenas, ir aš neįsivaizdavau, kad kas nors jį pakeistų, nes U.Kekkonenas buvo buvęs valdžioje ilgiau nei kas nors kitas. Jis įkūnijo pastovumą. Prisimenu savo šoką, kai Suomija po U.Kekkoneno prezidentu išrinko kitą vyrą. Man tai buvo pamoka apie demokratiją – prezidentai gali keistis. Vaikui tai buvo revoliucinga idėja. Bet jei kas nors manęs būtų paklausęs, ar moteris gali būti prezidente, aš tikriausiai būčiau atsakiusi „ne“. Net būdama šiek tiek vyresnė nebūčiau galėjusi to įsivaizduoti. Nieko panašaus mums niekada nebuvo nutikę.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Sanna Marin
AFP/„Scanpix“ nuotr./Sanna Marin

Vis dėlto aš anksti sužinojau, kad moterys Suomijoje buvo pirmosios pasaulyje, gavusios tas pačias politines teises, kaip ir vyrai. Fakto, kad moterys gavo teisę balsuoti ir kandidatuoti rinkimuose 1906 metais, negalėjo neišmokti joks moksleivis, nepaisant to, kad tada, kai aš ėjau į mokyklą, pliktelėję solidaus amžiaus kostiumuoti vyrai buvo beveik politinės valdžios sinonimas, o moterų politinė veikla pakluso griežtoms socialinėms normoms. Tai buvo svarbu: kadangi mes žinojome, kad mes pirmieji šį tą nuveikėme moterų labui, kodėl gi negalėtume to padaryti dar kartą?

Bet prieš tai, kai moterys tapo vyrams lygiavertėmis tautos lyderėmis, mums reikėjo ilgalaikės, visapusiškos praktikos visos šalies mastu, ir čia mums padėjo nesuskaičiuojama daugybė moterų, kurios tapo parlamento, ministrų kabineto narėmis ir vietos lygmens politikėmis. Kiekviena iš tų moterų padėjo mūsų piliečiams įprasti matyti moteris, turinčias galių. Kiekviena iš tų moterų padėjo žmonėms įprasti kalbėti apie moteris politikoje.

Kiekviena iš tų moterų padarė savo darbą, kad tai taptų normalu. Viena iš tų pionierių buvo Miina Sillanpää, kuri tapo pirmąja moterimi Vyriausybėje, kai ėmėsi socialinių reikalų ministrės pareigų 1926 metais. Po jos šias pareigas ėjo dar daug kitų moterų, nes moterys, kurių sritis – spręsti klausimus susijusius su namais ir vaikais, nieko nestebino, o švietimas apskritai buvo laikomas moteriška sritimi ir buvo lengva įsivaizduoti moteris šioje sferoje. Šių „lengvesnių“ portfelių svoris buvo apgaulingas, nes jie suteikė moterims įtakos švietimo srityje. Lygios teisės į išsilavinimą. Mergaičių švietimas. Nemokamas išsilavinimas bet kam – be šių dalykų moterims būtų buvę sunku gauti atsakingas pareigas.

Ankstesnių kartų darbo dėka moterų skaičius politikoje pradėjo augti praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, o tada viskas įgavo pagreitį. Aukštos stiklinės lubos buvo pramuštos, kai Elisabeth Rehn tapo pirmąja moterimi Suomijoje, einančia gynybos ministrės pareigas. Tai sukėlė karštas diskusijas apie tai, kaip moteris, kuri netarnavo kariuomenėje, gali užimti tokias pareigas. Ką moteris gali išmanyti apie karą ir ginkluotę? E.Rehn buvo nuolat kritikuojama ir daugelis tikėjosi, kad jai nepavyks.

E.Rehn buvo nuolat kritikuojama, ir daugelis tikėjosi, kad jai nepavyks.

Tačiau E.Rehn puikiai sekėsi – ji sudarė iki šiol didžiausią Suomijos ginklų sandorį ir atliko reikšmingų užsienio politikos pokyčių, ir iš tiesų ji savo pareigas ėjo taip gerai, kad mūsų šalies karybos ekspertai laiko ją vienu geriausių gynybos ministrų, kokių esame turėję. E.Rehn kadencija taip pat sutapo su reikšmingu įstatymo pakeitimu: Suomijoje karinė tarnyba yra privaloma vyrams, o valdant šiai ministrei taip pat buvo sudaryta galimybė kariuomenėje savanoriškai tarnauti moterims. Tai buvo neįtikėtina. E.Rehn tapo fenomenu, o jos populiarumas peržengė partijų ir lyčių ribas. Nenuostabu, kad ji tapo kandidate į prezidentus 1994 metais, ir atrodė, kad Suomija gali būti pasirengusi žengti precedento neturintį žingsnį išrinkdama moterį mūsų valstybės vadove.

Bet laikas dar nebuvo pribrendęs. E.Rehn pralaimėjo rinkimus Martti Ahtisaariui, tačiau tai buvo labai įtemptos lenktynės. Prisimenu vieną analizę, kurioje buvo teigiama, kad E.Rehn patyrė nuostolių todėl, kad tiesiog pasirinko netinkamo atspalvio lūpų dažus. Nors rožinė gražiai derėjo prie žilų plaukų, ji nebuvo „prezidentinė” spalva. Vis dėlto Elisabeth Rehn kandidatavimas buvo savotiška repeticija, paruošusi dirvą kitai moteriai kandidatuoti į prezidento postą – Tarjai Halonen. Per T.Halonen kampaniją balsuoti atėjo labai daug moterų – daugiau negu vyrų. Kaip ir E.Rehn, T.Halonen anksčiau išsiskyrė eidama aukštas pareigas kaip pirmoji moteris, tapusi užsienio reikalų ministre. Leidusi moterims užimti tokio aukšto postus, Suomijos visuomenė parodė, kad moteris gali reprezentuoti mūsų šalį pasaulyje ir sėkmingai priimti iššūkius tarptautinėje arenoje. Niekas iš mūsų nesijuokė, o tai suomiams visada buvo svarbu.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Tarja Halonen ir Dalia Grybauskaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Tarja Halonen ir Dalia Grybauskaitė

2000 metais pirmą kartą balsavau prezidento rinkimuose ir, kaip ir daugelis mano bendraamžių, balsavau už moterį. Mano karta manė, kad svarbu politikoje turėti daugiau moterų, ir nemažas skaičius mano amžiaus vyrų sutiko. Taigi Tarja Halonen tapo pirmąja moterimi, išrinkta Suomijos prezidente. Tačiau T.Halonen pergalė nebuvo rožėmis klota. Kampanijos metu žmonės rimtai diskutavo, kaip turėtų būti vadinamas T.Halonen gyvenimo draugas, nes jis tikrai negalėjo būti vadinamas pirmąja ponia. Ir ką darytų būsimasis T.Halonen vyras, kai prezidentė dirbtų savo darbą? Ar Pentti Arajärvi būtų vienintelis vyras oficialiuose pietuose su vyriausybių vadovų žmonomis? T.Halonen buvo nuolatos klausinėjama, ar ji neapleidžia savo šeimos, nors T.Halonen dukra ir partneris buvo suaugę žmonės. Taip pat buvo susirūpinta dėl jos sugebėjimo susidoroti su daug jėgų reikalaujančia rinkimine kampanija, nors niekas nesijaudino dėl vyrų kandidatų ištvermės. Net po T.Halonen pergalės rinkimuose paaiškėjo, kad Suomija vis dėlto nebuvo visiškai pasirengusi, kad moteris taptų šalies prezidente.

Kai vėliau T.Halonen buvo paklausta, ką reiškė būti pirmąja moterimi, einančia prezidento pareigas, ji atsakė, kad tai buvo ir jaudinanti, ir nemaloni patirtis: „Kai esi kažkas, kas kažką daro pirmą kartą, viskas šiek tiek neaišku. Žmogaus prigimtis yra visada ieškoti ankstesnio modelio.“ T.Halonen nuolat buvo mėginama atvaizduoti kaip žmoną ar prilyginti ją prezidentui-vyrui. Šalies istorijoje nebuvo moters-prezidentės pavyzdžio, todėl žmonės turėjo suformuoti tokį modelį.

Pirmojo valstybinio vizito Švedijoje kuriozu tapo T.Halonen rankinė, dėl kurios Švedijos žiniasklaida praminė ją „Moominmamma“ („Muminukų mamyte“). Suomiją tai sugniuždė. T.Halonen praeityje buvo padariusi sėkmingą karjerą ir buvo diplomuota teisininkė, tačiau niekas neatrodė suinteresuotas jos kompetencija. Vietoj to žmonės sutelkė dėmesį į netinkamą rankinės dydį, o moterų žurnalai ėmė klausinėti, ar prezidentė nepamiršta skirti deramo dėmesio savo drabužių spintai. T.Halonen greitai suprato, kad geriausia apsieiti be rankinės, jei aplinkui yra kamerų. Bet „Moominmamma“ etiketė prilipo. Ir dabar nuotraukose retai matome ministrę pirmininkę S.Marin su rankine. Sutapimas? Manau, kad ne.

T.Halonen greitai suprato, kad geriausia apsieiti be rankinės, jei aplinkui yra kamerų. Bet „Moominmamma“ etiketė prilipo.

Nepaisant to, kad moterys politikoje nuolat susiduria su neobjektyviu vertinimu, šiandien netrūksta galingų moterų pavyzdžių. Po T.Halonen prezidentavimo kiekviena suomių mergina žino, kad ji taip pat gali tapti prezidente. Sanna Marin yra trečioji Suomijos ministrė pirmininkė. Jos pirmtakės Anneli Jäätteenmäki ir Mari Kiviniemi šias pareigas ėjo gana trumpai, nors kiekviena jų buvo savaip reikšminga, juolab kad jų dėka visuomenė įprato matyti moteris ministrės pirmininkės pareigose. Vis dėlto Mari Kiviniemi 2010 metais pradėjus eiti pareigas, pagrindinis bulvarinės spaudos dėmesys teko jos aprangai ir liemens apimčiai. „Pippos Middleton“ efektas buvo akivaizdus, o vienas garsus generalinis direktorius net užsiminė, kad M.Kiviniemi geriau sektųsi, jei ji pasitiktų iššūkius „atstačiusi krūtinę.“ Tačiau toks požiūris greit atsimušė į naująją realybę, kai rinkėjos moterys griežtai paklausė, ar tikrai padoru, kad daugiau dėmesio skiriama ministrės pirmininkės figūros linijoms, o ne jos darbui.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Jutta Urpilainen
AFP/„Scanpix“ nuotr./Jutta Urpilainen

Skirtingai nuo politikų vyrų, tai, kaip atrodo stipri moteris, gali būti lemiama jos karjerai, todėl turime apie tai kalbėti. Kai Jutta Urpilainen, Suomijos socialdemokratų partijos pirmininkė, pralaimėjo Antti Rinne, ji davė jam tokį patarimą: „Niekada nemūvėkite tinklinių pėdkelnių fotosesijoje.“ Šis patarimas nebuvo pokštas, nes J.Urpilainen politinę karjerą daugelį metų temdė skandalas, kurį ji sukėlė pozuodama laikraščio fotosesijai mūvėdama tinklines pėdkelnes. Gal, jei ne tos nuotraukos, J.Urpilainen taip pat galėjo būti ministre pirmininke. Tąkart vis dėlto laimėjo A.Rinne.

Sanna Marin apie savo politinius įkvėpėjus ar įkvėpėjas atvirai nekalba, tačiau jos viešas įvaizdis ir „Instagram“ paskyra leidžia suprasti, kad ji pasimokė iš ankstesnių išpuolių prieš moteris politikes. S.Marin pozuoja kaip karalienė Elisabeth ar prezidentas U.Kekkonenas – abu geri sektini pavyzdžiai politikui, kuris tikisi ilgos karjeros.

Žmonės mane kaltino, kad nesu doras, pavyzdingas žmogus.

Prezidentė Tarja Halonen, prisimindama savo pačios prezidentavimo pradžią ir žmonių reakciją į ją, sakė, kad „buvau negraži, komunistė, lesbietė, netekėjusi motina, ir tai buvo tik pradžia. Žmonės mane kaltino, kad nesu doras, pavyzdingas žmogus.“ Nors daugiau nei 60% visuomenės džiaugiasi Sannos Marin vyriausybe, kurios daugumą sudaro moterys, socialiniuose tinkluose pilna komentarų, teigiančių, kad S.Marin populiarumas visame pasaulyje yra tik jos patrauklios išvaizdos rezultatas

Net Suomijoje moterys politikoje visada atrodo ne taip: per gražios, per bjaurios, per storos, per lieknos, per daug vieno ir per mažai kito... Moterys, atstovaujančios profesijoms, kuriose daug viešumo, niekada neatrodo tinkamai, ir, skirtingai nei vyrai, jos vis tiek privalo mokėti gražiai šypsotis į kamerą. Pabandykite kalbėti apie tokią problemą kaip „COVID-19“ ir šypsotis, neatrodydami nerimtai – štai jums ir lynas, kuriuo moterys turi išmokti vaikščioti.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Sanna Marin
„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Sanna Marin

Nepamirškime ir neapykantos pilnų kalbų, kurių vis daugiau mūsų „moterų rojuje“. Neapykantos kupinos kalbos, kuriose ypatingas dėmesys skiriamas moterims, ypač per rinkimus, ir ypač dėl jų išvaizdos, dažnai lydimos grasinimų seksualine prievarta. Kadangi neapykantos pilni pasisakymai daro įtaką moterų norui dalyvauti politikoje ir kandidatuoti rinkimuose, jie kelia grėsmę demokratijai ir lygybei, nes net ir Suomijoje moterys vis dar nepakankamai atstovaujamos priimant politinius sprendimus.

Tai tiek tos utopijos.

Nepaisant to, kad politikoje yra buvę tikrai nemalonių diskusijų apie moteris, jos taip pat buvo be galo svarbios, nes atskleidė neapykantą ir panieką, su kuo vis dar susiduria valdžioje atsidūrusios moterys. Tik apnuogindami lyčių nelygybę galime kovoti su ja.

Galbūt pažanga buvo labai laipsniška, tačiau kiekvienas žingsnis pirmyn priartino mus prie S.Marinos kabineto, kuriame ministrėmis dirba dvylika moterų. Šis nelengvas kelias buvo grįstas ir nešvankiomis nuotraukomis, ir grąsinimais mirtimi, tačiau tai yra kelias, kuriuo gali žengti bet kuri pasaulio šalis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Ypatingos

04:35
12:16

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

01:25
01:10:33
01:21

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min