„Tai, kad labai Maskvos išpuoselėto dujotiekio tiesimas realiai turėtų prasidėti kitų metų pradžioje yra simboliškas smūgis tiems, kurie siekė sumažinti Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos dujų. Tai smūgis ir tiems, kurie kalba apie Europos Sąjungos (ES) vienybę energetinio saugumo klausimais“, – rašė Atlanto Tarybos Euroazijos energetikos centro direktoriaus pavaduotojas Alexandrosas Petersenas. Jis primena, kad dujotiekio tiesimas sausuma per Rytų Europos valstybes būtų kainavęs daug pigiau, tačiau jau nuo pat pradžių Rusija siekė nutiesti naują dujotiekį Baltijos jūros dugnu tam, kad jis apeitų valstybes, kurias Maskva vis dar laiko savo įtakos zona.
„Rusijos geopolitinis pareiškimas yra labai aiškus: ji nepasitiki naujomis ES narėmis nei kaip tranzitinėmis valstybėmis, nei kaip energijos vartotojomis ir yra linkusi sumokėti didžiulę kainą, kad tik jas apeitų. Kitas Rusijos pranešimas, kurį jau galima laikyti atviru grasinimu, – kad dujotiekis „Nord Stream“ leis Kremliui atkirsti dujų tiekimą į Rytų Europą dabar naudojamais dujotiekiais, nesumažinant dujų tiekimo Vokietijai“, – aiškino straipsnio autorius ir taip davė aiškiai suprasti, kodėl „Nord Stream“ jis pavadino „Ribbentropo-Molotovo dujotiekiu“.
A.Petersonas supranta, kad jau per vėlu Vokietijai pasitraukti iš dujotiekio „Nord Stream“ projekto, tačiau ši valstybė privalo išsklaidyti kitų šalių abejones dėl savo elgesio, aiškiai paremdama kito dujotiekio („Nabucco“) tiesimo projektą.
Dabartinėje situacijoje A.Petersenas įžiūri ir teigiamą momentą. Neseniai Vokietijoje įvykusių rinkimų rezultatai ir faktas, kad prorusiška socialdemokratų partija iškrito iš valdančiosios koalicijos, teikia vilties, jog Angela Merkel pasiryš paspausti Rusiją, kad ši pakeistų savo požiūrį į „Nord Stream“ ir sutiktų, jog jo atšaka eitų ir teritoriniais rytinių ES narių vandenimis. Dar geriau būtų, jei Berlynas imtų siekti, kad Maskva įtrauktų į konsorciumą „Nord Stream“ ir Rytų Europos bendroves. Tačiau tai, kad Suomija ir Švedija palaiko dujotiekio Baltijos jūra tiesimą, griauna šias viltis.
A.Petersonas supranta, kad jau per vėlu Vokietijai pasitraukti iš dujotiekio „Nord Stream“ projekto, tačiau ši valstybė privalo išsklaidyti kitų šalių abejones dėl savo elgesio.
„Nerealu tikėtis, kad Berlynas pakeistų savo poziciją jau taip smarkiai į priekį pajudėjusiame projekte. Tačiau ką tik naujai kadencijai kanclere išrinkta A.Merkel privalo gerai apmąstyti savo užsienio politiką tokiu klausimu kaip dujotiekio tiesimas Baltijos jūros dugnu. Tam, kad būtų išsklaidytos kitų ES narių abejonės dėl pačios Bendrijos, Berlynas privalo remti tai, ką Europos Komisija vadina savo „strateginiu prioritetu“, t. y. vadinamąjį „Pietų koridorių“, kuris apima dujotiekio „Nabucco“ ir kelių kitų mažesnių dujotiekių tiesimo projektus“, – rašė „The Wall Street Journal“. „Net jei Vokietija paremtų šį projektą grynai teoriškai ir diplomatinėmis priemonėmis, jos, kaip pirmos lygos žaidėjos ES, vaidmuo turėtų milžinišką svarbą vieningai ES energetinio saugumo politikai. Tačiau svarbiausia, jog tokia Vokietijos pozicija būtų aiškus pranešimas Maskvai, kad jos energetinė politika, paremta principu „skaidyk ir valdyk“, turi ribas“, – baigia savo straipsnį A.Petersenas.
Šis staipsnis JAV dienraštyje pasirodė prieš Vilniuje prasidedantį tarptautinį seminarą apie energetinės infrastruktūros apsaugą ir energetinį saugumą. Jame Europos ir Jungtinių Valstijų ekspertai diskutavo apie aktualius energetinio saugumo klausimus bei siekė atkreipti dėmesį į įvairias naujas energetinio saugumo grėsmes ir rizikos rūšis. Seminare pranešimus skaitė specialistai iš Lietuvos, JAV, Kanados, Šveicarijos, Suomijos, Jungtinės Karalystės, Vengrijos ir Rumunijos.
