Daug metų „Europos karalienės“ šešėlyje buvusi centro kairės Socialdemokratų partija (SPD) turi svarią priežastį optimizmui – viešosios nuomonės apklausos rodo, kad prie partijos vairo stojus naujam lyderiui Martinui Schulzui, jos populiarumo reitingai smarkiai šoktelėjo.
Balsavimas vienoje mažiausių Vokietijos žemių – Prancūzijos pasienyje esančiame Saro krašte, turinčiame tik milijoną gyventojų, laikomas savotišku lakmuso popierėliu prieš rugsėjį numatytus parlamento rinkimus.
SPD populiarumas visos šalies mastu išaugo 10 proc., kai atviro būdo, bendrauti mėgstantis buvęs Europos Parlamento pirmininkas M.Schulzas sausį perėmė partijos vairą, drąsiai žadėdamas užbaigti beveik 12 metų trukusį A.Merkel vadovavimą ir vykdyti socialiniu teisingumu grindžiamą politiką.
Vadinamoji šulcomanija papildė tradicinės darbininkų partijos elektoratą jaunais žmonėmis ir leido jai pagal populiarumą prisivyti A.Merkel konservatyvųjį bloką, kuris yra didysis partneris dabartinėje dešiniųjų ir kairiųjų „didžiojoje koalicijoje“.
A.Merkel ilgą laiką atrodė neįveikiama rinkimuose. Tačiau kanclerės pozicijas susilpnino priešiška visuomenės reakcija į jos sprendimą atverti Vokietijos sienas pabėgėliams, dėl kurio 2015-aisiais į šalį atvyko milijonas prieglobsčio prašytojų.
Tai leido iškilti dešiniojo sparno populistinei partijai „Alternatyva Vokietija“ (AfD), kuri, nepaisant pastaruoju metu kritusio populiarumo, kaip opozicinė jėga turėtų patekti į Saro krašto parlamentą.
Pabėgėlių krizei kiek atlėgus, rinkimų kampanijos metu pagrindinė kova vyko tarp tradicinių ideologinių požiūrių.
A.Merkel akcentuoja, kad Vokietija, Europos Sąjungos eksporto varomoji jėga, klesti ir turi išlikti konkurencinga. Tuo tarpu M.Schulzas kalba apie „skurstančių dirbančiųjų“ armiją ir žada mažinti skurdą ir socialinę atskirtį.
„Pasiųs signalą“
Per šiuos ypač svarbių rinkimų metus Vokietijos dar laukia dveji žemių rinkimai – Šlėzvige-Holšteine gegužės 7 dieną ir Šiaurės Reine-Vestfalijoje gegužės 14 dieną, o rugsėjo 24-ąją šalis rinks nacionalinį parlamentą.
Nors Saro kraštas – maža žemė, jis tam tikru atžvilgiu įkūnija didesnius ekonominius iššūkius.
Nors Saro kraštas – maža žemė, jis tam tikru atžvilgiu įkūnija didesnius ekonominius iššūkius. Buvęs akmens anglių kasybos regionas, kuriame paskutinė kasykla buvo uždaryta 2012-aisiais, siekia tapti svarbiu mokslinių tyrimų ir IT centru.
Šią katalikišką žemę po Antrojo pasaulinio karo buvo okupavusi Prancūzija; tik praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio viduryje krašto gyventojai nubalsavo už prisijungimą prie tuometinės Vakarų Vokietijos.
Nuo tada beveik visą laiką Saro kraštui vadovavo Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) – viena ar būdama koalicijoje. Tik 1985–1998 metais žemės vyriausybei vadovavo buvęs socialdemokratas Oskaras Lafontaine'as.
Sekmadienio rinkimuose ietis surėmė dvi moterys – populiari žemės vyriausybės vadovė 54 metų krikščionė demokratė Annegret Kramp-Karrenbauer, dažniausiai vadinama tiesiog AKK, ir jos dabartinė pavaduotoja, 40 metų socialdemokratė Anke Rehlinger, kuriai, beje, priklauso Saro krašto rutulio stūmimo rekordas – 16,03 metro.
Visuomeninio transliuotojo ZDF apklausoje CDU surinko 37 proc. balsų, o socialdemokratai – 32 nuošimčius. Tuo tarpu ARD apklausoje krikščionys demokratai taip pat liko pirmi, tačiau SPD nuo jų atsiliko vos 1 proc. (atitinkamai 35 ir 34 procentai).
Socialdemokratams kelią į valdžią Saro krašte ir galbūt visoje Vokietijoje galėtų atverti jėgų suvienijimas su kraštutinių kairiųjų partija „Die Linke“ („Kairė“) ir žaliaisiais – vadinamoji „raudona-raudona-žalia“ koalicija.
Kairiosios stovyklos pergalė Saro krašte „pasiųstų signalą“, pažymi savaitraštis „Der Spiegel“.
Buvęs žemės premjeras ir federalinis finansų ministras O.Lafontaine'as, socialdemokratus iškeitęs į „Die Linke“, rinkimų kampanijos metu pasisakė už tai, kad būtų formuojama kairiojo sparno koalicija. Jo partijos rinkimų kampanijos plakatuose šviečia užrašas: „Sumokėjome pakankamai – atėjo turtingųjų eilė“.
Kairiosios stovyklos pergalė Saro krašte „pasiųstų signalą“, pažymi savaitraštis „Der Spiegel“.
Ji padidintų „raudona-raudona-žalia“ koalicijos tikimybę nacionaliniu mastu, priduria leidinys.
