Kiekvieną mėnesį tokie robotai įvykdo tūkstančius misijų. Jie tapo nepakeičiama technologija Ukrainos pėstininkams, kurie mėnesių mėnesius praleidžia bunkeriuose, slėpdamiesi nuo virš jų galvų zvimbiančių dronų.
Pažangiausi bepiločiai antžeminiai robotai dabar atlieka tai, kas, atrodė, bus įmanoma tik pasikeitus kelioms kartoms: puola ir užima priešo tranšėjas. Balandį prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad Ukrainos pajėgos užėmė Rusijos kontroliuojamas pozicijas, pasitelkusios tik antžeminius ir skraidančius dronus. Per operaciją nė vienam ukrainiečių kariui nekilo tiesioginis pavojus.
Sausumos robotų kūrimo srityje Ukraina jau lenkia pažangiausias pasaulio kariuomenes, įskaitant Rusijos. Tačiau į priekį ją veda ne programinės įrangos genijai, stovintys už oro dronų, o suvirintojai ir mechanikai, kurių improvizuoto stiliaus kūriniai padeda pėstininkams tęsti savo sunkų darbą.
„Skraidantys dronai buvo tobulinami sparčiau, nes juos kūrė itin kūrybiški informacinių technologijų specialistai“, – įvertino Oleksijus Hončarukas, buvęs Ukrainos ministras pirmininkas ir sausumos dronus gaminančios įmonės „Uforce“ valdybos vadovas.
„Sausumos robotų sistemos daugiausia buvo naudojamos fronto pėstininkų daliniuose, kur darbas reikalauja daugiau jėgos ir yra labiau praktiškas, todėl svarbu išsiaiškinti, kaip viską sujungti, kad viskas veiktų“, – paaiškino jis.
Po Rusijos invazijos beviltiškoje padėtyje atsidūrusi Ukraina griebėsi vis sudėtingesnių techninių sprendimų, kad galėtų išsilaikyti nelygioje kovoje.
Pigūs, 3D spausdintuvų sukurti kvadrokopteriai dronai šiuo metu fronte yra svarbesni nei automatiniai šautuvai. Jūriniai dronai privertė Rusijos Juodosios jūros laivyną atsitraukti į kitus uostus. O bepiločius orlaivius perimančios ukrainiečių sistemos pasirodė esančios tokios veiksmingos, kad dalis jų iškeliavo į Artimuosius Rytus tam, jog padėtų numušinėti iš Irano atskriejančius atakos dronus.
Tuo tarpu kovos sausumoje – tos, kurios žmonėms pažįstamos geriausiai, – liko mažiausiai ištyrinėta sritimi. Ant žemės robotai įsitvirtino lėtai: jiems trukdė nuolaužomis nusėtas reljefas, mašinos buvo lengvas grobis iš atakuojantiems bepiločiams orlaiviams.
Dėl to šių sistemų vystymas laikytas ne prioritetine užduotimi. Tam skirta kur kas mažiau lėšų negu skraidančių dronų plėtrai. Mikliapirščiai bepiločių orlaivių operatoriai kaip mat pakerėjo visą karybos pasaulį.
Tačiau didžiulį robotų poreikį mūšio lauke įžvelgę mechanikai ir pėstininkai atkakliai gynė savo poziciją.
Vienas iš pirmųjų tokių buvo kapitonas Oleksandras Charkovecas, dabar vadovaujantis 93-iosios mechanizuotosios brigados antžeminių robotų batalionui. Prieš plataus masto Rusijos invaziją O.Charkovecas turėjo automobilių elektronikos remonto dirbtuves.
2023 m. jis kovojo dėl kiekvieno namo Bachmuto griuvėsiuose. Kartą, bebandant išvengti kulkos, kariškį aplankė išganinga mintis: „Tai gali daryti mašinos“.
Kuomet buvo duotas įsakymas atsitraukti, tuose griuvėsiuose liko daugybė jo bendražygių kūnų. Vyras nusprendė, kad pasitelks savo, kaip mechaniko, sugebėjimus tam, jog užtikrintų, kad kiti kariai, gyvi ar žuvę, nebūtų palikti likimo valiai.
Jis pritvirtino kablį ir kulkosvaidį prie nuotoliniu būdu valdomos mašinos, kad ši galėtų nutempti žuvusiuosius ir tuo pačiu užtikrinti paramą ugnimi. Vėliau robotas buvo panaudotas tam, kad ištrauktų vieno kario kūną, kurio specialiųjų pajėgų būrys negalėjo pasiekti ištisą savaitę.
O.Charkovecas nufilmavo misiją, parengė pristatymą ir užsispyrė įtikinti savo vadus pradėti naudoti šį antžeminį robotą kovos veiksmuose.
„Tada, – sakė jis, – viskas ir prasidėjo“.
Gyvybių gelbėjimas
Matematika Ukrainai yra negailestinga. Šalies ginkluotosiose pajėgose karių mažiau nei Rusijos pusėje. Kova už kiekvieno kario gyvybę – tam tikra egzistencinė misija.
Tačiau jas saugoti tampa vis sudėtingiau, nes vadinamoji „žudymo zona“ – žemės ruožas palei fronto liniją, kur bet koks krebžtelėjimas pritraukia spiečių naikinančių dronų – nuolat plečiasi. Kai kuriose vietose ji driekiasi net 24 km į užnugarį, todėl pasiekti poziciją gali būti sunkiau negu ją išlaikyti.
„Mes tiesiog negalime sau leisti prarasti žmonių“, – pareiškė Oleksandras, kurio pavardė saugumo sumetimais neskelbiama.
Kariškis vadovauja „K-2“ brigados bepiločių antžeminių sistemų batalionui. Jame tarnauja daugiau kaip 500 karių ir per 600 robotų. Kovotojai kasdien įvykdo penkias ar šešias misijas.
Brigadai teko surasti būdą, kaip kuo geriau apsaugoti savo karius, pasakojo Oleksandras, kitaip „netrukus būtų pritrūkę pikapų vairuotojų“, kurie rūpinasi logistikos iššūkiais.
Antžeminiai robotai pakeitė viską iš esmės. Jie mažesni ir lėtesni už pikapus, tačiau iš viršaus juos pastebėti sunkiau. Be to, jie neskleidžia kūno šilumos. Kai jie sprogsta, niekas nežūsta.
36-osios brigados antžeminių robotų sistemų būrio vadas seržantas Dmytro Ivanovas pažymėjo, kad, kai jo padalinys gavo pakankamai bepiločių mašinų, jos „iki 80 proc. užduočių atliko be žmonių – visą transportavimą ir pristatymus“.
Seržanto sprendimas šioms užduotims pasitelkti robotus buvo nulemtas jo paties išsekimo. Kaip karo inžinieriui, jam tekdavo nešti minas savo kuprinėje po 14 km. Anot jo, brigada sulaukdavo mažai atsargų, todėl jo komandai reikėjo didžiąją dalį įrangos nuo nulio pasigaminti pačiai.
Šiandien karys vadovauja dviem dirbtuvėms netoli fronto. Vienoje rūpinamasi elektronika, pavyzdžiui, radijo ryšio prietaisais ir pultais, kuriais valdomos mašinos. Kitoje suvirinami ir surenkami bagiai.
Net mašinos turi ribas
Tačiau net mašinos turi ribas. Lygioje stepėje jos tampa lengvu taikiniu. Robotas negali įsilipti į medį, įšokti į tranšėją ar improvizuoti taip, kaip tai gali padaryti karys. Inžinieriai skuba apsaugoti savo robotus, ant jų įrengdami miniatiūrines oro gynybos sistemas.
Kita problema – apšaudymo pavojus iš savo karių, vadinamoji „draugiška ugnis“. Vienas padalinys sugalvojo eksperimentą: į uniformas įsiuvo mikroschemas, panašias į tas, kurios naudojamos elektroniniuose magnetukuose (Radio frequency identification – RFID), kad roboto bokštelis galėtų atskirti Ukrainos karį nuo Rusijos.
Ukrainiečiai pripažįsta, kad jau nebegali įsivaizduoti kariuomenės be antžeminių robotų. Šalis planuoja šiais metais jų pagaminti 50 tūkst. – kone dvigubai daugiau nei pernai. Be to, Ukrainos ginkluotosios pajėgos kuria šių sistemų centrą.
Rusijos kariuomenė taip pat naudoja antžeminius robotus, dažnai toms pačioms užduotims atlikti, tačiau pasitiki jais kur kas rečiau nei Ukraina.
Kaip sakė Ukrainos antžeminių robotų sistemų gamintojų asociacijos vadovas Maksymas Vasilčenka, už vienos šarvuotosios pėstininkų transporto priemonės kainą brigada gali įsigyti 77 antžemines mašinas.
„Tai suteikia 77 galimybes įvykdyti misiją be žmogiškųjų aukų“, – nurodė jis.
Daugelis Ukrainos karių mano, kad antžeminiai robotai niekada nebus taip plačiai paplitę kaip skraidantys dronai.
Antžeminė mašina vidutiniškai kainuoja apie 21 tūkst. eurų – dvigubai daugiau nei didelę keliamąją galią turintis bepilotis orlaivis ir gerokai brangiau nei mažas kvadrokopteris, prikrautas sprogmenų.
Bepiločiai orlaiviai taip pat gali greičiau aprūpinti karius ir atlikti pakartotinius skrydžius, nors ir nugabena kur kas mažesnį krovinį.
Vis dėlto yra dalykų, kurių skraidantys dronai negali atlikti.
Oleksandro padalinys neseniai evakavo šturmo pulko karį, kuris užlipo ant minos ir neteko kojos. Pasak jo, robotas nuvažiavo 4 km per priešo teritoriją, pakeliui užvažiavo ant trijų minų, tačiau išgabeno kareivį gyvą.
„Be to roboto būtų buvę neįmanoma jo išgelbėti, – pasakojo Oleksandras. – Niekas nebūtų prisiėmęs tokios didžiulės rizikos savo gyvybei.“
Kur pakeičia karius
Nors būtent logistiniai iššūkiai paskatino Ukrainos pėstininkus sukurti antžeminius robotus, dabar karius labiausiai žavi kovinis šių mašinų potencialas.
2024 m. gruodžio mėn. „Chartyja“ korpusas surengė, kaip manoma, pirmąjį puolimą, kurį išskirtinai vykdė robotai. Suderintos dronų pajėgos Charkivo srityje užėmė rusų pozicijas. Antžeminiai robotai, ginkluoti kulkosvaidžiais, liepsnosvaidžiais ir sprogmenimis, slinko per mišką, o skraidantys dronai stebėjo juos iš viršaus. Lūkesčiai buvo kuklūs.
„Minimalus mūsų tikslas buvo užtikrinti, kad bent vienas robotas pasiektų priešo poziciją“, – prisiminė korpuso bepiločių antžeminių sistemų kuopos vadas leitenantas Andrijus Kopachas, padėjęs planuoti šią misiją.
Praėjo metai. Dabar vatas pats juokiasi iš puolimo metu pasiekto rezultato.
„Viskas, ką padarėme – tai sunaikinome vienus apkasus“, – sakė jis.
Šiandien antžeminiai robotai, aprūpinti šautuvais ar bombomis, gali savarankiškai paimti belaisvius ir pristatyti juos Ukrainos kariams, esantiems atokiau nuo fronto. Praktikoje tai atrodo taip: Rusijos karys mojuoja balta vėliava arba iškelia rankas, o robotas jį palydi iki Ukrainos pozicijų.
Mašinos taip pat gali išlaikyti pozicijas. Netoli vieno kaimo robotas su sumontuotu 50 kalibro kulkosvaidžiu vienas budėjo net 45 dienas, pasakojo jaunesnysis leitenantas Mykola Zinkevyčius, vadovavęs 3-iosios šturmo brigados operacijai.
„Kiekvieną rytą jis išvykdavo į kovinę budėjimo tarnybą, o vakare grįždavo įkrauti baterijų“, – nurodė jis.
Kariai robotą slėpė trijose skirtingose pozicijose, kas antrą dieną jį perkeldami. Rusai niekada nesužinojo, kad tai buvo mašina, pažymėjo M.Zinkevyčius.
„Karas – tai nuolatinis eksperimentas“, – pareiškė jaunesnysis leitenantas.
-
Išskirtinis interviu su Ukrainos dronų sistemų maestro: „Tai naujieji branduoliniai ginklai“
-
Priešo dronas nesustabdė: ukrainiečių robotas į frontą atgabeno beveik toną atsargų
-
Prie Suvalkų koridoriaus išbandytas kovinis robotas GOBLIN: ką jis gali?
-
Olandijoje atidarytas robotų-humanoidų centras, siekiama konkuruoti su Kinija
-
Kinija rado naują būdą mokyti robotus: žmonės filmuoja savo kasdienybę
Naujausias pasiekimas šioje srityje – automatizuoti bokšteliai, skirti ore skraidantiems dronams numušti. Nors tebėra eksperimentinėje stadijoje, jie suveikė jau dešimtis kartų. Pertraukose tarp šūvių jie išsijungia ir atvėsta, todėl į šilumą reaguojančios priešo kameros sunkiai juos aptinka.
M.Zinkevyčius apskaičiavo, kad kiekvienas šių bokštelių numuštas dronas gali išgelbėti trijų ar keturių Ukrainos karių gyvybes.
Tai, kas bus toliau, sprendžiama žingsnis po žingsnio, mėnesis po mėnesio.
36-ojoje brigadoje D.Ivanovo komanda keičia analogines kameras į skaitmenines, montuoja „Starlink“ palydovinius įrenginius geresnei navigacijai užtikrinti ir pritaiso ant savo robotų šarvus, kad apsaugotų nuo skeveldrų. Jo kariai robotams uždeda beores padangas, kurių negali perplėšti sprogimas, įdeda papildomų baterijų, kad prailgintų robotų veikimo nuotolį iki 48 km.
„Kare nėra nustatytos taktikos, – sakė D.Ivanovas. – Viskas priklauso nuo gebėjimo įvertinti situaciją, numatyti į priekį ir be galo be krašto improvizuoti. Kiekviena diena yra kitokia.“
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
