Šįsyk nugalėjo tas, kurio pažadai buvo gana nuosaikūs, bet originalūs. Romos meru tapo daktaras Ignazio Marino. 58 metų kepenų transplantavimo specialistas įtikino Amžinojo miesto gyventojus, kad Roma vėl taps labai svarbiu pasaulio miestu, pasaulio bamba, kaip prieš porą tūkstantmečių. Daktaras Ignazio pažadėjo daug kitų dalykų. Nebeleis mašinų į pagrindinę Imperijos forumų gatvę. Kur jos dėsis tos mašinos Romos eismo mėsmalėje, – to kol kas nepaaiškintų nė pats popiežius. Yra ir vienas itin smagus naujojo mero pažadas: Roma taps visos Italijos moralės sostine.
Į pažadus galima žiūrėti visaip. Netgi iš atvirkštinės pusės. Tai ką – argi Roma nėra pasaulio bamba – „caput mundi“ (lot. pasaulio galva). Yra, bet kai į Romos oro uostą atskridę turistai lagaminų palaukia dvi – tris valandas, jie dar net neįmetę pinigėlio į Trevi fontaną pradeda galvoti, kad turės reikalų su pasaulinės netvarkos miestu. Apie moralės prioretitus Romoje geriau pasikalbėti su vietiniais gyventojais. Jie pasakys, kad vienintelis moralės principas mieste, kuriame reziduoja popiežius, yra šis: viskas priklauso nuo pažinčių ir nuo giminių, dirbančių ant vienos iš Romos kalvų. Septintojoje kalvoje – Kapitolijuje įsikūrusi savivaldybė.
Naujasis meras daktaras Ignazio labai paprastai žmonėms pašnekėjo: „Nuo šiol Romos savivaldybėje nebus sakoma „aš“. Bus sakoma „mes“.
Pagirtina. Tik neaišku, kas tie „mes“ – mes, giminės? Ar mes – specialistų grupė? Neseniai Romoje nuskambėjo žiaurus skandalas, kurio metu paaiškėjo, jog municipalinėje transporto bendrovėje „ATAC“ veikė galingas 46 giminaičių klanas, kasmet iščiulpdavęs iš biudžeto milijonus eurų.
O štai dar vienas itin originalus pažadas: I.Marino kiekvienai šeimai, iš kurios bankas dėl skolų atėmė butą, duos po 700 eurų (2 415 litus) per mėnesį. Iš kur daktaras paims pinigų – niekas tiksliai nežino. Kepenis iki šiol sėkmingai operavęs chirurgas irgi, matyt, nelabai žino, kad Romos biudžete dar visai neseniai žiojėjo 16 milijardų eurų (55 mlrd. litų) skola.
Jeigu lyginsime Vilniaus skolą su Romos – gausis juokingi trupiniai. O jeigu lyginsime Vilniaus vidutinį transporto srauto greitį su Romos, gausis, kad vilniečiai lekia lyg F 1 trasoje. Nes Romoje absoliutus vidutinis srauto greitis siekia vos 17 km per valandą. Blogiau yra tik Atėnuose.
Apskritai, Roma yra puikus miestas praleisti savaitgalį, vidutiniškai smagus, jeigu reikia pagyventi mėnesį ir visai košmariškas, jeigu tenka jame ne tik Antikos paminklais grožėtis, bet kasdien gyventi ir dirbti. 18 metų gyvenu Amžinajame mieste, nesu „civis romanus“ – Romos pilietis, bet vienintelis klausimas, kurį pirma pasitaikiusia proga užduosiu merui I.Marino bus šis: kada penktadieniais Romoje galima bus nuvykti į darbą. Nes penktadieniais į Italijos sostinę suvažiuoja: angliakasiai, metalurgai ir mokytojai su plakatais ir dainomis. Bet būna ir blogiau, kai suvažiuoja avių augintojai su avimis, pieninkai su karvėmis, traktorininkai su traktoriais. Amžinąjį miestą penktadieniais ištinka paralyžius. Kada visa tai baigsis?
Žvelgiant į naujojo Romos mero veidą, norisi jam draugiškai šyptelėti – sąžiningas intelektualas, garsus gydytojas įkvepia pasitikėjimą. Jo išvaizda nugalėjo, nes I.Marino nepanašus į klasikinį politikierių – profesionalą, kokių pilna Romoje ir kurie iki gyvo kaulo įsiėdė miesto gyventojams.
Ar pavyks šiam maloniam daktarui padaryti tai, kas praeityje pavyko tik fašistų diktatoriui Benito Mussoliniui – priversti Romą niekur nevėluoti, įskaitant autobusus bei traukinius? Antrąjį tūkstantmetį bebaigiančio Koliziejaus papėdėje viskas įmanoma. Netgi tai, kas atrodo visiškai neįmanoma.
