Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Romanas Abramovičius – savo paties milijardų įkaitas

Romanas Abramovičius
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Romanas Abramovičius
0
A A

Londono „Chelsea“ sirgaliams jis yra ponas Dosnusis, o Rusijoje įsikūrusiems teisininkams jis primena sukčių, vengiantį mokėti mokesčius. Artimi jo draugai apibūdina jį kaip drovią, bet charizmatišką asmenybę, kai tuo tarpu Vakarų bankininkai niekina jį kaip pilką prisitaikėlį. Kodėl taip skiriasi nuomonės apie vieną turtingiausių žmonių Rusijoje ir visoje planetoje – Romaną Abramovičių?

Portalas verslas.in rašo apie šį tremtinio iš Tauragės sūnų, jo jaunystę, aiškinasi, kokie žmonės darė didžiausią įtaką ir mėgina išsiaiškinti, kaip šis, ne itin dideliais gebėjimais pasižymintis vyras susikrovė tokius turtus.

Anksti liko našlaitis

Irina Abramovič atvyko paviešėti pas savo motiną į Saratovą, įsikūrusį ant Volgos kranto. Čia buvo jos gimtinė, tad įkalbėjo savo vyrą kūdikį išnešioti būtent čia – juk laukė pirmasis gimdymas. 1966 m. spalio 24-ąją ji pagimdė Romaną Arkadjevičių Abramovičių.

Saratovas
Saratovas

Kai moteris pastojo antrą kartą, nepraėjus dar nė metams po pirmojo gimdymo, ji ryžosi nelegaliam abortui – laikai tuomet buvo sunkūs ir išlaikyti du vaikus būtų buvę nelengva. Aborto metu įvyko kraujo užkrėtimas ir, likus vienai dienai iki sūnaus pirmojo gimtadienio, Irina mirė. Jai buvo 28-eri.

Žmonos mirtis Arkadijui buvo baisus sukrėtimas, tačiau atsitiesęs jis visa galva pasinėrė į darbą. Taip smarkiai, kad mažasis Romka išvyko gyventi pas savo senelę Tatjaną. Tuo metu Arkadijus buvo statybų įmonės vienas vadovų, bet kabinetinis gyvenimas slėgė šį energingą žmogų.
Niekas nenustebo, kai vieną 1969 m. gegužės dieną šis vyras pasisiūlė prižiūrėti kažkokius statybos darbus. Tačiau beruošiant kraną darbui, nulūžo strėlė ir sutraiškė Arkadijui kojas. Po kelių dienų Romanas liko našlaitis.

Dėdės įtaka jaunystėje

Jaunasis Roma apsigyveno pas giminaičius Uchtos mieste ir po kelerių metų ėmė lankyti mokyklą. Vienas Abramovičiaus mokyklos draugų apibūdiną jį kaip „smalsų, nuolat visko klausinėjantį vaiką“. Kitas teigia, jog „energija iš jo trykšte trykšdavo“.

Tačiau kaip Romanas išmoko verslumo? Uchta – tipiškas niūrus Šiaurės Rusijos miestas. Vienodi pastatai, beržai, sniego danga – viskas kaip ir daugybėje kitų gyvenviečių. Bet vienas bruožas skiria Uchtą nuo kitų gyvenviečių – ji kilo iš Gulago.

Šis miestas buvo pastatytas ir apgyvendintas politinių kalinių, ištremtų vieno ar kito stalinistinio „valymo“ laikais. Taip susiformavo mišrus kosmopolitiškas disidentų konglomeratas, kur galėjai sutikti pačių įvairiausių žmonių – nuo baleto šokėjų iki fizikų. Dauguma disidentų buvo žydai, kaip ir pats Abramovičius. Čia visi buvo „lygūs“, skirtingai nei kituose miestuose.

Tais laikais, kai privatus verslas buvo oficialiai draudžiamas, dėdė Leibas sudarė sąlygas Abramovičiui intensyviai mokytis rinkos dėsnių. Leibas buvo valstybinės medienos įmonės tiekimo skyriaus vadovas. Anot vieno Uchtos universiteto dekano: „Geresnės ekonomikos mokyklos už tiekimo skyrių nė su žiburiu nebūtum radęs“.

Pirkti už vieną kainą, o parduoti už kitą buvo laikoma smerktinu dalyku, bet kaip tik tai jie ir darė. Tiekimo skyriaus vadovo darbo esmė buvo pirkti prekes pigiau, o parduoti brangiau. Reikėjo mokėti tai daryti, reikėjo turėsi drąsos. Ne kiekvienas turi tokių gebėjimų, o štai Romano dėdė – turėjo.

Vyriškumo mokykla

Romano Abramovičiaus gyvenimas po mokyklos baigimo yra nežinomas ir painus. Yra daugybė versijų. Vieni sako, kad Roma įstojo į Uchtos pramonės institutą (labiau tikėtina), kiti – į prestižinį Gubkino naftos ir dujų institutą Maskvoje.

Tačiau faktas, kad antraisiais studijų metais R. Abramovičiui teko nutraukti mokslus, abejonių nekelia.

Sulaukęs aštuoniolikos, jis buvo pašauktas į kariuomenę. Tarnyba Sovietų kariuomenėje yra labai sunkus, dažnai traumuojantis išbandymas, todėl daugelis „vyriškumo mokyklos“ stengėsi išvengti. Daugelis elitui priklausiusių tėvų išvadavo savo vaikus nuo tarnybos sunkumų sumokėję atitinkamiems pareigūnams kyšį, tokiam reikalui sutvarkyti R. Abramovičių šeimai trūko išteklių ir ryšių.

Taigi 1985 m. pradžioje Roma buvo nusiųstas tarnauti į artilerijos dalinį, dislokuotą Kiržače.
Edilas Aitnazarovas su juo Kiržače tarnavo beveik dvejus metus. Pasak jo, „Romka buvo labai draugiškas, jautrus ir niekad nekonfliktuodavo nei su vyresniais kareiviais, nei su jaunesniais tarnybos draugais, tapęs vyresniuoju“.

Šie du vyrai susidraugavo nuo pirmųjų dienų. E. Aitnazarovas, kilęs iš mažo kaimelio Kirgizijoje, menkai kalbėjo rusiškai, todėl R. Abramovičius padėjo jam pagerinti kalbos žinias.

1986 m. spalio 18 d. dalinio vadovas pasivedė E. Aitnazarovą į šalį ir pranešė, kad jis paleidžiamas namo dviem mėnesiais anksčiau. To priežastis – motinos mirtis. Edilas su dėkingumu prisimena kaip į šią žinią reagavo Romanas. Jis ne tik atidavė draugui visus savo pinigus, bet ir surinko daugiau iš kitų dalinio kareivių.

Nepaisant akivaizdaus iniciatyvumo, eilinis R. Abramovičius netapo seržantu, užtat įgijo draugų. Būtent asmenybės žavesys padėjo jam lengviau įveikti tarnybą. Armijoje praleistą laiką galima laikyti pagrindiniu R. Abramovičiaus charakterio formavimosi etapu. Daugybė sunkumų jį užgrūdino, be to, armijoje įgyta patirtis patobulino bendravimo įgūdžius ir padarė jį labiau savimi pasitikintį ir nepriklausomą.

Verslo pradžia ir sėkmė

Kai R. Abramovičius buvo demobilizuotas, prie SSRS vairo stojo radikalus reformuotojas, Michailas Gorbačiovas. Persitvarkymo (labiau žinomo kaip „perestroika“) iniciatyva tapo visuomenės ir ekonomikos pokyčių pradžia. Anksčiau privatus verslas buvo draudžiamas, o dabar sparčiai pradėjo kurtis privačios įmonės.

Grįžęs į Maskvą, R. Abramovičius galiausiai metė mokslus ir pagrindinį dėmesį ėmė skirti pelningesnei veiklai – verslui. Kai buvo leista verstis privačiu verslu, jis įkūrė lėlių gamybos įmonę „Ujut“ (liet. „jaukumas“). Įmonė suklestėjo, ir netrukus jis ėmė uždirbti nuo trijų iki keturių tūkstančių rublių per mėnesį (tuo metu tai buvo didžiuliai pinigai).

Kad ir kaip keista, R. Abramovičius, turėjęs gebėjimų verslui, iš pradžių atsispyrė pagundai mesti mokslus ir įsilieti į pašėlusio pinigų vaikymosi lenktynes. Tačiau 1988 m. pradžioje jis prisidurdavo prie stipendijos pirkdamas prabangos prekes Maskvoje ir perparduodamas jas Uchtoje už didesnę kainą.

Įmonė suklestėjo, ir netrukus jis ėmė uždirbti nuo trijų iki keturių tūkstančių rublių per mėnesį (tuo metu tai buvo labai dideli pinigai).

1991 m. Romano verslininko instinktai jau buvo labai išlavėję. Be „Ujut“ kooperatyvo, jam priklausė ir kasdienes vartojimo prekes gaminanti įmonė ABK.

Tačiau manoma, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje R. Abramovičius buvo įkūręs ir likvidavęs ne mažiau nei dvidešimt įvairiausios specializacijos – nuo padangų atnaujinimo iki apsaugos darbuotojų verbavimo – įmonių. Šie ankstyvieji bandymai atrasti savo vietą laisvoje rinkoje suteikė jam neįkainojamos patirties, išmokė rizikuoti. Įgytos žinios ir mokėjimas manipuliuoti žmonėmis, pasitelkiant asmeninį žavesį, nemažai jam pasitarnavo. Tačiau tik 1991 m. rugpjūčio įvykiai lėmė Rusijos ateitį ir R. Abramovičiaus gyvenimą.

AFP/Scanpix nuotr./Prie Rusijos Baltūjų rūmų ant tanko užsilipęs Borisas Jelcinas sako kalbą (1991 m. rugpjūčio 19 d.).
AFP/„Scanpix“ nuotr./Prie Rusijos Baltūjų rūmų ant tanko užsilipęs Borisas Jelcinas sako kalbą (1991 m. rugpjūčio 19 d.).

1991 m. rugpjūčio 19 d., Borisas Jelcinas užlipo ant tanko prie Baltųjų rūmų Maskvoje, po 48 valandų komunistų gauja išsibėgiojo, o po keturių mėnesių žlugo ir Sovietų Sąjunga.

Prie valdžios vairo stojus B. Jelcinui, ekonomikos reformos pagreitėjo, tačiau vienas jos padarinių buvo tas, kad įstatymų leidėjai nespėjo vytis besikeičiančių sąlygų, o tai tuometiniams verslininkams suteikė daug įvairių galimybių.

Viena Maskvos žurnalistė pastebėjo: „Kai žlugo Sovietų Sąjunga, įstatymų leidybų spragos buvo vienas dalykų, apie kuriuos B. Jelcinas nepagalvojo. Naftos versle tik keletas suvokė, jog didesnė paklausa yra ne pačiai naftai, o naftos eksporto lincencijoms. Tie, kurie prekiavo tuo laikotarpiu nafta, užsidirbo krūvas pinigų“.

R. Abramovičius buvo vienas iš jų.

Milijonierius tampa milijardieriumi

1995 m. vasarą R. Abramovičius sutiko žmogų, kuris perkėlė jo gyvenimą į naują lygmenį. Iš milijonieriaus prekiautojo nafta tapti milijardieriumi pramoninku daugiausia padėjo vienas pirmųjų Rusijos „oligarchų“, Borisas Berezovskis.

Tuo metu Romanas jau buvo laikomas gabiu vadybininku ir buvo reikalingas B. Berezovskiui kaip partneris. Pastarasis ruošėsi privatizuoti vieną didžiausių Jelcino laikų įmonę, o Romai dalininku tapti pasiūlė dėl turimos patirties naftos versle.

Keletą mėnesių šie du vyrai veikė ranka rankon siekdami įgyvendinti projektą, kuris, kaip paaiškėjo, tapo vienu pelningiausių dešimtojo dešimtmečio privatizacijos projektų.

Žlugus SSRS Rusijos naftos versle visi tik ir kalbėjo apie „vertikaliąją integraciją“ – naftos gavybos ir perdirbimo sujungimą. Planas įkurti „Sibneft“ (Sibiro nafta) buvo puoselėjamas nuo 1992 m. lapkričio mėnesio, tačiau procesas paspartėjo įsikišus B. Berezovskiui, kuris savo ryšiais sudarė sąlygas įsikurti bendrai holdingo kompanijai.

1995 m. rugsėjo 29 d., B. Jelcino pasirašytu įsaku buvo įkurta „Sibneft“. Į kompanijos sudėtį įėjo  ir naftos žvalgybos įmonė „Nojabrskneftegazgeofizika“ bei rinkodaros įmonė „Omsknefteprodukt“.

Naujosios kompanijos pardavimas įtrauktas į projekto „paskola už akcijas“ grafiką ir nustatyta aukciono data – gruodžio 28-oji. Žadėdama įkeisti 51 proc. „Sibneft“ akcijų, suteikti skolintojui teisę valdyti jos dalį ir nupirkti likusius 49 procentus akcijų varžytinėse, vyriausybė siekė gauti mažiausiai 100 mln. dolerių paskolą.

Nusižiūrėję grobį, B. Berezovskis ir R. Abramovičius pradėjo ieškoti lėšų jam pirkti. Vienas savo dalį įnešė iš automobilių prekybos valdomo verslo pelno, o kito dalį sudarė pelnas iš prekybos nafta ir paskola iš banko. Juodu laimėjo surengtą „aukcioną“ už 100 mln. dolerių.

Kitas tikslas buvo išpirkti likusius 49 proc. akcijų. Pirmasis akcijų paketas – 19 procentų – buvo parduotas aukcione 1996 m. rugsėjį. Aukcioną laimėjo kita bendra įmonė „Firma Sins“.

Po mėnesio rinkoje pasirodė kitas, 15 procentų akcijų paketas, kuriuo B. Berezovskis nesusidomėjo. Tačiau jaunasis Roma, pergudravo savo „mokytoją“ ir jį pralenkė laimėdamas aukcioną su kita jam priklausančia „Refine Oil“ įmone ir šiuo ėjimu tapo didžiausiu įmonės akcininku. Likusias akcijas po mėnesio išpirko toks... R. Abramovičius.
Pasinaudojus gudriais ėjimais, Romanas su Borisu už 200 mln. dolerių įsigijo kompaniją, kuri 2003 m. pabaigoje buvo įvertinta 15 milijardų – septyniasdešimt penkis kartus brangiau. Šiame „Monopolio“ žaidime R. Abramovičius tapo geriausių gatvių ir langelių valdytoju.

Finansinis apsukruolis

Kuo daugiau turi, tuo daugiau norisi. Tokia jau žmogaus prigimtis. Ypač tokių apsukrių „prekeivų“ kaip R. Abramovičius ir B. Berezovskis. Nesitenkindami už ačiū gavę „Sibneft“, porelė pradėjo tiesti rankas į jos sudedamąsias dalis.

„Sibneft“ yra holdingo kompanija, ir nors Romai su Borisu priklausė beveik visos jos akcijos, „Nojabrskneftegaz“ akcijų jiems teko tik 61 procentas. Pasibaisėtina. 1997 m. vasarą „Nojabrskneftegaz“ akcininkai gavo kvietimą atvykti į visuotinį bendrovės susirinkimą ir jo darbotvarkę.

Pranešime buvo nurodyta, kad pagrindiniai susirinkimo tikslai yra patvirtinti naujus bendrovės įstatus, atitinkančius naująjį Rusijos akcinių bendrovių įstatymą, ir apsvarstyti siūlymą padidinti „paskelbtų“ bendrųjų akcijų skaičių.

AFP/Scanpix nuotr./R.Abramovičius
AFP/„Scanpix“ nuotr./R.Abramovičius

Naujų akcijų emisija yra plačiai naudojamas būdas gauti grynųjų pinigų. Tačiau pranešime nebuvo nurodyta, kiek papildomų akcijų bendrovė ketina išleisti. Todėl dauguma smulkiųjų akcininkų nutarė nesivarginti ir neatvyko. Tik susirinkimo dieną valdyba atskleidė, kiek planuojama padidinti paskelbtų akcijų skaičių – 196,3 procento.

Tai išgirdę smulkieji akcininkai neteko žado, tačiau jau buvo per vėlu. Emisiją pavyko „prastumti“, o jos savininkais, žinoma, tapo R. Abramovičius ir B. Berezovskis. Nepaisant to, akcijos buvo parduotos už dvigubai mažesnę nei rinkoje kainą.

Tačiau tuo plėšikavimas nesibaigė. Akcijų „praskiedimas“ padidino „Sibneft“ dalį „Nojabrskneftegaz“ bendrovėje ir sustiprino jos įtaką šiai antrinei įmonei, pagrindinei naftos ir dujų tiekėjai. Dabar „Sibneft“ galėjo savo nuožiūra nustatyti kainas už naftos tiekimą.

Operacijos esmė tokia: pagrindinė kompanija perka naftą iš savo gavybos filialo mažesne nei rinkos kaina, o paskui įkeičia ją kur kas didesne kaina Vakarų bankams už paskolas. Tokiu būdu pagrindinė įmonė turtėja gavybos filialo sąskaita.

Tiesa, vadinti to plėšikavimu tiesiogine prasme būtų klaidinga. Visos priemonės „apeiti sistemą“ yra teisėtos, radus spragų pačioje sistemoje. Yra ir dar vienas garsus R. Abramovičiaus „žygdarbis“, kurį šis slėpė po Čiukčijos gubernatoriaus postu. 2000 m. gruodžio 24 d., neturintis varžovų R. Abramovičius tapo vargingo Čiukčijos regiono vadovu, per rinkimus surinkęs 99 procentus balsų.

Daugelis spėliojo, kodėl šis pramoninkas užsigeidė būti tolimo regiono vadovu. Vien atstumas nuo Maskvos iki Čiukčijos yra per 6000 kilometrų. Po metų paaiškėjo, kad R. Abramovičiaus valdomos kompanijos „Sibneft“ pelnas pradėjo smarkiai didėti. Nepaisant to, kompanija sugebėjo išmokėti milijoninius dividendus savo akcininkams. Kaip jiems tai pavyko?

Pasirodo, jog „Sibneft“ mokesčių optimizavimo schema sudarė galimybę mokėti mažiausius mokesčius iš visų panašią veiklą vykdančių įmonių. Bendrovės mokesčių tarifas siekė 12,6 procento. Tuo tarpu „Lukoil“ mokėjo 24 proc., o „Jukos“ – 22 proc.

Pagrindinis veiksnys, lėmęs „Sibneft“ mokesčių režimo palankumą, buvo bendrovės sprendimas perkelti savo prekybos įmones į lengvatinio apmokestinimo Rusijos regionus, taip išvengiant regioninės pajamų mokesčio dalies.

Bendrovei priklausančių naftos perdirbimo įmonių produktai gerokai mažesne nei rinkos kaina buvo parduodami jos prekybos filialams Čiukčijoje, o šie paskui juos pardavinėdavo galutiniams vartotojams už rinkos kainą. Tokia strategija leido „Sibneft“ įmonėms deklaruoti mažą pelną – ir atitinkamai mokėti mažus mokesčius. Nors nevykdė Čiukčijoje jokios veiklos, bendrovė „Sibneft“ per mokesčių lengvatas sutaupė net 263 milijonus svarų.

Turtų svoris ima slėgti

Nors Romanas ir Irina Abramovičiai užima aukščiausią socialinę pakopą šioje planetoje, aukšta vieta dažnai tampa ankšta. Superturtuolių padėtis ironiška tuo, kad ji apriboja manevravimo erdvę. Perfrazuojant Tolstojų, visi neturtingieji rusai yra neturtingi skirtingai, o turtingieji – turtingi vienodai.

Turtuolius nuolat lydi pasikėsinimo, pagrobimo baimė, o tai reiškia, kad bent jau Maskvoje jų socialinis gyvenimas griežtai apibrėžtas. Tokius žmones kaip R. Abramovičius lydi nuolatinė baimė ir stresas dėl nuosavybės, kurią galima prarasti bet kada, dažniausiai neįtikus vienam ar kitam įtakingam asmeniui.

AFP/Scanpix nuotr./Vladimiras Putinas taisosi akinius nuo saulės žiūrėdamas lakūnų pasirodymą
AFP/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas taisosi akinius nuo saulės žiūrėdamas lakūnų pasirodymą

Rusijoje tas asmuo, be jokios abejonės yra premjeras Vladimiras Putinas. Būtent jo „vyrukai“ 2003-ųjų spalio 25 d. įsiveržė į anuomet turtingiausio šalies žmogaus Michailo Chodorkovskio privatų lėktuvą ir suėmė jį ilgiems metams. Nors Michailo turto vertė siekė apie 8 mlrd. dolerių, jis pamiršo, kad V. Putinas turi galingą ginklą – kalėjimo raktus.

Jeigu V. Putinas norėtų susidoroti su R. Abramovičiumi, dingstis atsirastų – tiesiog jis neieško jokios dingsties. Nepaisant akivaizdžiai glaudžių santykių, pastarasis supranta, kad žmogus, kuris ryžtasi atleisti visą ministrų kabinetą, nedvejodamas nusuks jam sprandą, jei to pareikalaus jo ilgalaikiai interesai.

Kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau jis pažeidžiamas. Jei šešiems vyrukams priklauso 60 procentų šalies aktyvų, anksčiau ar vėliau jie jų neteks.
R. Abramovičiaus laimei, jam pakako įžvalgumo tai suprasti ir parduoti viską, ką tik buvo įmanoma kam nors iškišti. Geriau turėti 10 milijardų dolerių grynaisiais negu 20 milijardų dolerių aktyvais, kurie gali būti konfiskuoti.

Sakoma, pinigai suteikia laisvę, bet žmogus, turintis jų tiek daug kaip R. Abramovičius, tampa jų įkaitu. Jam nepasiekiami tokie paprasti malonumai, kaip pasivaikščiojimas parke ar po parduotuves. Kad ir kur jis eina, beveik visur lydi asmens sargybiniai.

Kas laukia R. Abramovičiaus? Sunku pasakyti. Aišku tik viena – Romanas jaučia, kad svyla padai.

Buvęs oligarchas į tai reaguoja atsisakydamas dalies verslo Rusijoje, persikeldamas gyventi į Didžiąją Britaniją, nusipirkdamas „pigiausią draudimo polisą istorijoje“ (turimas omenyje Londono „Chelsea“ klubas – daug kas teigia, jog tai investicija į saugumą, jei kartais V. Putinas nebeįsileistų į Rusiją).

Tikriausiai R. Abramovičius neatskleis savo ateities planų, tačiau žinant jo ambicijų mastus, tikriausiai nelabai nustebtume ir sužinoję, kad jie neapsiriboja vien Žemės planeta. Kas toliau? Galbūt nuosavas sklypas Mėnulyje? Rusijos prezidento postas? Ateitis parodys.

Scanpix nuotr./Rusų turtuolis Romanas Abramovičius su savo mergina Darja Žukova ir draugais ilsėjosi San Tropeze.
„Scanpix“ nuotr./Rusų turtuolis Romanas Abramovičius su savo mergina Darja Žukova ir draugais ilsėjosi San Tropeze.

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min