Rugsėjo 10 d. prezidentas paskelbė dekretą, skatinantį didinti pajėgas pažabojant korupciją, ekonominius nusikaltimus ir ekstremizmą. Šiam tikslui bus įkurtas specialus Vidaus reikalų ministerijos padalinys, kuris specializuosis vien tik šių problemų sprendime.
Šis D. Medvedevo įsakymas yra tik dalis viso planuojamo „totalinio karo“ prieš korupciją.
Tačiau prieš pradedant vertinti šiuos užmojus, svarbu išsiaiškinti, kodėl ankstesnės antikorupcinės priemonės buvo neveiksmingos ir kodėl ši problema Rusijoje yra taip sunkiai sprendžiama.
Visų pirma, korupcija yra persisunkusi visoje šalies sistemoje. Čia ji ne išimtis, o taisyklė, todėl Rusijoje su ja kovoti daug sunkiau nei Vakarų ar kai kuriose Rytų valstybėse, kur tokius atvejus skubiai paviešina nepriklausoma spauda, o nekorumpuota teisėsauga pritaiko atitinkamas sankcijas.
Visų pirma, korupcija yra persisunkusi visoje šalies sistemoje. Čia ji ne išimtis, o taisyklė, todėl Rusijoje su ja kovoti daug sunkiau nei Vakarų ar kai kuriose Rytų valstybėse.
Nors Rusijos spaudoje pasirodo istorijų apie korupcinius atvejus, atsakingi pareigūnai paprasčiausiai nereaguoja į tokią informaciją. Per pastarąjį dešimtmetį nebuvo nė vieno atvejo, kad kas nors iš ministrų kabineto atsistatydintų dėl korupcijos skandalo.
Nevyriausybinė organizacija „Transparency International“ Rusiją dažnai lygina su Trečiojo pasaulio šalimis. Tačiau pastarosiose korupcijos mastai nė iš tolo neprilygsta Rusijai.
Nacionalinio strategijos instituto skaičiavimais, metinė korupcijos apyvarta šalyje siekia 480 mlrd. dolerių. Tai apie trečdalis bendrojo Rusijos produkto.
Antra, korupcija Rusijoje apibūdinama kaip valdžios ir kapitalo susitapatinimas. Vienas iš šių elementų naudojamas kitam pasiekti ir atvirkščiai. Šioje šalyje galima aptikti visų korupcijos rūšių: profesinę, kasdienę ar politinę, tačiau pastaroji yra labiausiai paplitusi. Ji kelia ir daugiausiai pavojaus, kadangi sudaro sąlygas prieiti prie realios šalies valdžios. Korumpuoti politikai suteikia priedangą kitų korupcijos rūšių „atstovams“, todėl ši problema tampa kasdienio gyvenimo norma, kurios nesistengiama pašalinti.
Tiksliausias politinės korupcijos apibrėžimas yra piliečių teisės kontroliuoti valdžią pažeidimas. Tačiau toks problemos suvokimas yra pakankamai neįprastas ruso ausiai, kuris nuolat girdi tik apie valdžios, bet ne visuomenės interesus.
Šiandieninėje Rusijoje iš korumpuotų biurokratų galima nusipirkti ne tik priėjimą prie valstybinių fondų ar kitų išteklių, bet ir įsigyti valstybinį postą. „Pirkėjai“ pradeda užsiiminėti tokiais pačiais principais paremtu „verslu“ ir tokiu būdu visa sistema pati save reprodukuoja.
Tai buvo vieša paslaptis iki ateinant D. Medvedevui, kuris atvirai pripažino, jog Rusijoje už pinigus galima nusipirkti politinį postą.
Iš karto po šių prezidento žodžių laikraščiuose buvo rašoma daugybė straipsnių apie tai, kaip bet kas, turintis pakankamai pinigų, gali nusipirkti beveik visus be išimties valdžios postus, išskyrus keletą pačių svarbiausių.
Rusijos Liberalų demokratinės partijos lyderis Vladimiras Žirinovskis konkrečiai įvardino kainas Kremliuje: „Gubernatoriaus pareigos atsieis apie 5-7 milijonus eurų. Vieta Federacijos Taryboje kainuoja panašiai.“
Šiek tiek mažiau reikšmingi postai, anot politiko, kainuoja nuo 3 iki 4 mln. eurų.
Vakarų spaudoje taip pat buvo pasirodę pranešimų apie politinių postų prekybą Rusijoje. Liepą Vokietijos laikraštis „Die Welt“ rašė apie Rusijos gubernatorių, kuris sumokėjo 15 mln. dolerių, kad užsitikrintų savo pareigas ir kitoje kadencijoje. Šis straipsnis buvo perspausdintas ir rusiškai, tačiau į pasirodžiusią informaciją nebuvo jokios reakcijos.
Dar anksčiau, vasarį, viename Rusijos laikraščių buvo išspausdintas straipsnis, kuriame rašoma, kad patekimas į partijos sąrašą Dūmos rinkimuose kainuoja tarp 2 ir 5 mln. dolerių, o pateikti įstatymo projektą – 250 tūkst. dolerių.
Visi šie pavyzdžiai aiškiai atskleidžia, kas duoda pinigus, tačiau kas juos ima, lieka paslaptis.
Dabartiniame Rusijos parlamente ne mažiau nei penki jo nariai yra milijardieriai. Federacijos Taryboje yra dar penki milijardieriai. Tai pasaulio rekordas ir puikus įrodymas, kad valdžia ir kapitalas Rusijoje yra neatsiejami dalykai.
Kita Rusijos problema yra ta, kad paprasčiausiai nėra kam kovoti su korupcija. Formaliai šį darbą atliekančios institucijos pačios yra korumpuotos ir niekas net nesitiki, kad jos galėtų ką nors pakeisti.
Situaciją dar sudėtingesnę daro ir teisinės sistemos suirutė. Sakoma, kad Rusijoje teisėjai priima sprendimus vadovaudamiesi ne įstatymu, o kainoraščiu.
Matant tokį vaizdą, tampa aišku, jog D. Medvedevas paprasčiausiai nebegalėjo toliau ignoruoti šalyje klestinčios korupcijos. Jo siūlymai plėsti savo turtą turinčių deklaruoti žmonių ratą yra pagrįsti. Prezidentas taip pat planuoja legalizuoti interesų grupių veiklą, kiekvienoje šalies institucijoje įsteigti antikorupcinius skyrius.
Vis dėlto didžiausias klausimas lieka neatsakytas: kas ryšis imtis visų šių darbų?
Kita vertus, lieka tikimybė, jog nuo korupcijos bus valomos tik žemiausios grandies institucijos ir tik tiek, kad užtektų informacijos apie neva aktyvų teisėtvarkos darbą, kuris maskuotų korupcinius santykius aukščiausio lygio politikoje.
