„Putinas stebi, kaip kartu su jo statusu griūva Rusijos ekonomika“, – tokia antraštė puošė savaitraščio „Time“ puslapius 2014-ųjų pabaigoje.
Tačiau nuo dienų, kai smarkiai kritusios naftos kainos atvėrė didžiulę skylę Rusijos biudžete, o Vakarai paskelbė griežtas ekonomines sankcijas šalies bankams, energetikos kompanijoms ir gynybos sektoriui, prabėgo jau daugiau nei treji metai.
Ir nors daug analitikų – ir Rusijoje, ir svetur – manė, kad krizė supurtys V.Putino valdžią, nenutiko nieko panašaus.
Šiandien Rusijos ekonomika stabili, biudžetas beveik subalansuotas, infliacija nusiritusi į rekordines žemumas, o V.Putinas kovo 18 dieną bus perrinktas prezidentu ir pradės jau ketvirtąją savo kadenciją.
Jis neseniai aplenkė buvusios Sovietų Sąjungos lyderį Leonidą Brežnevą ir dabar pagal valdžioje praleistų metų kiekį nusileidžia tik diktatoriui Josifui Stalinui.
V.Putino populiarumo reitingai siekia 80 proc. Akivaizdu, kad Rusijos prezidento pozicijų politiniai ir ekonominiai drebėjimai nesudrebino – kaip jam tai pavyko?
Išlaikomas pastovumo įspūdis
Anot Ch.Millerio, Rusijai atsilaikyti prieš dvigubą naftos kainų kryčio ir Vakarų sankcijų iššūkį pavyko remiantis trišake ekonomine strategija.
Pirmiausia, dėmesys buvo sutelktas į makroekonominį stabilumą – stengtasi numušti infliacijos lygį ir neleisti kilti valstybės skolai.
Antra, masinių protestų išvengta garantuojant mažą nedarbo lygį ir stabilias pensijas – šiuo atveju net nelabai svarbu, kad atlyginimai ir apskritai visa ekonomika neaugo.
Trečia, Kremlius leido privačiam sektoriui pagerinti efektyvumą, nors ir tik tais atvejais, kai nebuvo trukdoma politiniams tikslams.
Tokia strategija Rusijos tikrai nepavers turtingesne, tačiau ji leidžia V.Putino režimui išlaikyti stabilumo įspūdį, o pačiai vyriausybei – išlikti valdžioje.
Rusija – nebe venesueliška
Aišku, net ir įvertinus anksčiau minimas pastangas, klausimas, ar V.Putino vyriausybė tikrai turi aiškią ekonominę strategiją, ir toliau aktualus.
Juk paprastai aiškinama, kad V.Putino režimo ilgaamžiškumą nulemia solidžios pajamos iš naftos, nes šiaip Rusijos ekonomika labiau garsėja korumpuotumu, o ne kompetentinga vadyba.
Ekonominės problemos, kurias šiandien asocijuojame su Venesuela, – vartojimo prekių stygius, hiperinfliacija ir kariškų prižiūrimi maisto nusavinimai – beveik prieš du dešimtmečius buvo įprastos tuometėje Rusijoje.
Vis dėlto Kremlius tikrai galėjo pasirinkti kitokią ekonominę taktiką, o kai kurios alternatyvos greičiausiai būtų sukėlusios grėsmę valdančiajam režimui. Be to, turbūt būtų pastebimai sumenkusios žmonių pajamos.
Tereikia prisiminti, kokia buvo Rusija 1999-aisiais, kai į valdžią atėjo V.Putinas. Tai buvo šalis, kur didelę dalį bendrojo vidaus produkto sudarė pajamos iš naftos.
Tai buvo šalis, kurios naujasis lyderis buvo pasiryžęs sutvirtinti savo valdžią saugumo tarnybų rankomis, o savo režimo teisėtumą grindė gebėjimu priversti dideles kompanijas ir oligarchus šokti pagal jo ir niekieno kito dūdelę.
„Taip, tiesą sakant, galima apibūdinti Hugo Chavezo Venesuelą, kurią ir dabar valdo autokratinis režimas, vis dar priklausomas nuo smunkančių pajamų iš naftos ir vis dar nesugebantis sukurti ekonomikos, pagrįstos taisyklėmis, o ne politikavimu“, – rašo Ch.Milleris.
Skirtumas toks, kad chavistai pakilus naftos kainoms energingai išlaidavo ir netaupė, o vėliau, kai kainos krito, įpuolė į didžiulę ekonominę krizę. Pasaulio banko duomenimis, Venesuela 1999 metais buvo turtingesnė nei Rusija (skaičiuojant vienam gyventojui, – red.).
Ar galėjo būti priešingai? Tikrai taip – 1999-aisiais kai kurie apžvalgininkai manė, kad Venesuela turi daugiau šansų suklestėti. Tuo metu kredito reitingų agentūros skelbė, kad skolinti Venesuelai saugiau nei Rusijai.
Ekonominės problemos, kurias šiandien asocijuojame su Venesuela, – vartojimo prekių stygius, hiperinfliacija ir kariškų prižiūrimi maisto nusavinimai – beveik prieš du dešimtmečius buvo įprastos tuometėje Rusijoje.
Šiandien šios dvi šalys lyginamos jau labai retai. O taip yra dėl to, kad abiejų valstybių vadovybė pasirinko labai skirtingas strategijas.
Bene svarbiausia suvaldyti infliaciją
Būtent Kremliaus sugebėjimas sukaupti ir protingai paskirstyti išteklius paaiškina, kodėl Rusijos valdantysis elitas viršūnėje laikosi jau beveik du dešimtmečius.
Labai neretai nafta varomos diktatūros pinigus iššvaisto „Ferrari“ automobiliams ir „Fendi“ rankinėms. O ir Rusijos oligarchai yra įsigiję britų futbolo klubų ar superjachtų, apginkluotų raketų sistemomis.
Tačiau pradedant 2000-aisiais Rusija – per „geruosius“ metus – sutaupė šimtus milijardų dolerių, kuriuos pasidėjo į rezervą. Šių pinigų prireikė, kai ėmė kristi naftos kainos.
Jei Kremliaus ekonominė politika tikrai būtų tokia paprasta, kokia neretai vaizduojama, jei pajamos iš naftos iš tikrųjų tiesiog maskuotų klaidas ir vagystes iš biudžeto, Rusijos valdžia, be kita ko, turinti finansuoti karines operacijas Sirijoje ir Ukrainoje, neabejotinai kovotų dėl išlikimo.
„Kremliaus tikslas yra ne maksimaliai padidinti BVP ar algas – tam reikėtų kitokių veiksmų. Tačiau tridantė putinomikos strategija – makroekonominis stabilumas, darbo rinkos stabilumas ir valstybės kontrolės sutelkimas tik strategiškai svarbiausiuose sektoriuose – suveikė“, – teigia Ch.Milleris.
Dėl makroekonomikos, būtina pastebėti, kad Rusija, kuri yra kleptokratija, Tarptautinio valiutos fondo yra giriama dėl geros ekonomikos vadybos.
Mat V.Putino vyriausybei nuo seno svarbu maža skola, žemas deficitas ir valdoma infliacija. Dabartinis elitas atsimena, kaip skaudžiai krito ekonomika 1991 ir 1998 metais, bei žino, kad biudžeto krizės visada negailestingai smūgiuoja lyderių populiarumui.
Tad kai V.Putinas atėjo į valdžią, jis didelę dalį uždarbio iš naftos skyrė šalies užsienio skolos padengimui anksčiau laiko. O dabar Rusija sumažino socialinių paslaugų finansavimą, nes nori, kad biudžetas išliktų daugiau mažiau subalansuotas.
2014 metais pajamos iš naftos ir dujų sudarė maždaug pusę Rusijos vyriausybės biudžeto. Nafta ir šiandien kainuoja perpus mažiau nei 2014-aisiais, tačiau dėl gerokų karpymų Rusijos biudžeto deficitas siekia vos 1 proc. BVP ir yra mažesnis nei daugelyje Vakarų valstybių.
Be to, V.Putinas leido Rusijos centriniam bankui pakelti palūkanų normas, nors tai pristabdė ne tik infliaciją, bet ir ekonomikos augimą.
Logika tokia, kad Rusijos žmonės labiausiai nori ekonominio stabilumo. O Rusijos elitas žino, kad tik stabilumas leis jiems išlaikyti valdžią. Būtent todėl šalyje girdėti tiek mažai skundų dėl makroekonominio stabilumo dėl nuo 2014-ųjų vykdomos diržų veržimosi politikos.
Mažina algas, bet ne darbo vietų skaičių
Antroji V.Putino ekonominės strategijos dalis: būtinybė garantuoti žmonėms darbus ir pensijas – net mažesnes ar nemokamas griežtai laiku.
Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje atlyginimai ir pensijos dažnai būdavo neišmokamos – Rusijoje netrūko protestų, o prezidento Boriso Jelcino populiarumas greitai nusmuko. Tačiau kilus krizei 2014–2015 metais Kremlius leido ne kilti nedarbo lygiui, o kristi algoms.
Vakaruose po 2008 metų kryčio buvo elgiamasi kitaip. Pavyzdžiui, JAV staigiai šoktelėjo nedarbo lygis, tačiau žmonės, kurie išlaikė darbo vietas, nepradėjo gauti gerokai mažesnius atlyginimus.
Verslininkai suprato, koks jiems signalas siunčiamas. Mažinti algas galima, bet uždaryti gamyklas ar atleisti darbininkus – jokiu būdu.
Rusijoje nedarbo lygis pakilo vos 1 proc. punktu, o 2015-aisiais atlyginimai sumažėjo beveik 10 proc. Verslininkai suprato, koks jiems signalas siunčiamas. Mažinti algas galima, bet uždaryti gamyklas ar atleisti darbininkus – jokiu būdu.
Tokia strategija toli nuo efektyvios – daugybė rusų vis dar dirba pasenusiose sovietinės statybos gamyklose, kurių prikelti naujam gyvenimui jau nebeįmanoma. Būtų daug ekonomiškiau perkelti darbininkus į produktyvesnes kompanijas.
Tačiau politiškai tai neįmanoma, nes reikėtų paskelbti apie tūkstančius atleidžiamų žmonių, o daugeliui Rusijos ekonomikos sektorių Maskva yra nurodžiusi išlaikyti masę šiaip jau nereikalingų darbininkų.
Taip jau Kremlius skaičiuoja: rusai paprastai protestuoja ne dėl mažinamų algų, o dėl atleidimų ir uždaromų gamyklų.
Pagal tokią pat logiką konstruojama ir socialinė politika – praeityje būtent pensininkai eidavo į gatves dėl vis pakerpamų pensijų. Tad dabar vyriausybė išmokų nemažina ir vietoj to renkasi menkesnį sveikatos apsaugos bei švietimo finansavimą.
Trečiasis putinomikos aspektas – apsisprendimas leisti privačiam verslui veikti laisvai tik atvejais, kai nedaroma kliūčių Kremliaus politinei strategijai.
Energetikos ir plieno pramonę valdantys oligarchai privalo paklusti Kremliui, nes jų pinigai svarbūs valdžiai – tokioms kompanijoms įsakyta neatleidinėti darbuotojų. Paslaugų sektorius, pavyzdžiui, prekybos centrai, politinio vaidmens neturi.
„Kalbant apie politiką, aš prisėdu ant sofos ir pasiimu kukurūzų spragėsių. Arba pasilenkiu, kad manęs nenušautų“, – kartą paaiškino prekybos centrų magnatas Sergejus Galickis.
