„Miestų karu“ istorikai vadina masinius, neselektyvius oro smūgius, kuriais 1980–1988 m. keitėsi Iranas ir Irakas, kai padėtis fronte įstrigo aklavietėje. Būtent su šiuo kruvinu konfliktu būsimą Maskvos ir Kyjivo konfrontacijos etapą lygina „The New Yorker“ žurnalisto Joshua Yaffos kalbintas rusų kariškis.
Pašnekovas pripažįsta, kad Ukrainai, kuri jau ketverius metus išgyvena plataus masto Rusijos invaziją, tai nėra jokia naujiena. „Jie prie to pripratę. O mes su tuo susiduriame pirmą kartą“, – atviravo šaltinis.
Istorija kartojasi: minėto konflikto metu dešimtys raketų skriejo tiesiai į Bagdado, Teherano ir kitų didmiesčių centrus. Per aštuonerius karo metus šios raketų sprogimai nusinešė tūkstančius civilių gyvybių.
Tam tikra prasme karas išsiplėtė į du frontus, pažymi „The New Yorker“. Pirmasis – vis dar kraujuojantis Donbasas. Čia okupacinės Rusijos pajėgos bando spausti į priekį ir artėja prie Kostiantynivkos, tačiau 2026 m. Rusijos puolimo tempai yra drastiškai sulėtėję.
Antrasis frontas – danguje virš abiejų valstybių. Tiek Rusija, tiek Ukraina numuša didžiąją dalį priešo dronų, todėl bet kurios atakos sėkmę dabar lemia masiškumas. Čia pranašumą demonstruoja Ukraina, sugebėjusi šviesos greičiu išauginti gamybos apsukas.
Jei per visus 2024 metus didžiausia privati Ukrainos dronų gamintoja „Fire Point“ išleido vos kiek daugiau nei 2 tūkstančius „FP-1“ bepiločių, tai dabar įmonė tokį patį kiekį surenka vos per dešimt dienų. Apie tai pranešė bendrovės generalinė direktorė Iryna Terech. Be to, Ukrainos arsenalą papildė ir naujos sparnuotosios raketos „FP-5“, geriau žinomos „Flamingo“ vardu.
Dėl šių pokyčių Rusija dabar susiduria su lygiai tokiomis pačiomis dilemomis, kokias ilgą laiką pati primetė Ukrainai. „Jiems tenka ginti milžiniškas teritorijas, o oro gynybos priemonių tam tiesiog neužtenka“, – padėtį komentavo Ukrainos karo analitikas Mykola Bielieskovas.
Kad beribės teritorijos nebėra Maskvos koziris, pripažįsta ir šaltinis Rusijos gynybos sluoksniuose. „Mūsų didysis istorinis pranašumas, mūsų strateginė gelmė“ – milžiniški plotai, kurie stabdydavo priešo judėjimą arba įviliodavo jį į spąstus ir kuriuose Rusija galėjo saugiai išdėstyti energetikos infrastruktūrą bei ginklų gamyklas – „dabar virto didžiuliu trūkumu“, – atviravo šaltinis.
Tobulėjant Ukrainos gynybos technologijoms, keitėsi ir karinė taktika. Jei dar neseniai didžioji dalis Ukrainos dronų buvo naudojama prieš Rusijos pajėgas tiesiog fronto linijoje, tai nuo 2025 metų kovo Ukrainos ginkluotosios pajėgos pradėjo smogti oro gynybos sistemoms už tiesioginio konflikto zonos ribų. Vėliau – praktiškai be jokių apribojimų – pradėti naikinti Rusijos šaudmenų sandėliai, tiekimo kolonos bei transporto infrastruktūra, o galiausiai taikiniu tapo ir Rusijos naftos pramonė.
-
Kremlius suveržė kilpą Krymui: paaiškino, kodėl nori atkirsti pusiasalį nuo pasaulio
-
Jis išdrįso mesti iššūkį Putinui: tada į duris pasibeldė kaukėti Kremliaus vyrukai
-
Karas Ukrainoje. „TVP World“: Putino raketos leidžia jam atidėti nemalonų sprendimą
-
Rusijos raketos sudavė mirtiną smūgį Turkijos laivui: 10 negyvų
-
Robertas Kaunas: nepasiekiant pergalės Ukrainoje, Rusija dairosi naujų taikinių Baltijos regione
Visgi pačiai Ukrainai vis dar trūksta daugiasluoksnės oro gynybos sistemos. Leidinyje pažymima, kad šalies pajėgumų nepakanka numušti balistinėms raketoms ir reaktyviniams dronams, kuriuos Rusija vis dažniau naudoja savo smūgiams. „Nepaisant Ukrainos sėkmės vykdant tolimojo nuotolio smūgius ir stringančio Rusijos puolimo Donbase, priešraketinės gynybos požiūriu šalis prie žiemos artėja būdama labai sunkioje padėtyje“, – teigia strateginių studijų centro „Carnegie Endowment“ vyresnysis mokslo darbuotojas Michaelas Kofmanas.
