Patys Rytų europiečiai, tiksliau jų vyriausybės, mieliau kalba apie istoriją nei apie dabartį. Galbūt todėl, kad istoriją parduoti pigiau, jai nereikia jokių investicijų.
Įsivaizduokite, kad atvykstate į kurią nors Rytų Europos valstybę, laikinai, bent savaitę, apsigyvenate tos valstybės sostinėje ir dalyvaujate vienoje iš daugelio politinių ar ekonominių konferencijų. Žinoma, susitikimų metu bus kalbama apie tai, dėl ko čia atvykote, bet taip pat ir apie „ekonominės krizės poveikį regionui bei jo saugumui“.
Pokalbių apie Rusiją taip pat nepavyks išvengti, o išvykos į stalinizmo aukų muziejus, kovos už nepriklausomybę memorialus ar istorinių pastatų lankymas – būtinas tokios konferencijos atributas.
Kiekvienoje iš Rytų Europos šalių, kad ir kurioje lankytumėtės, būsite nuvestas į muziejų, ten jums papasakos apie šalies kovą su stalinizmu, okupaciją, sunkų kelią į laisvę ir galiausiai – didijį prizą, t. y. narystę NATO. Taip pat teks išgirsti vietinių istorinių mitų, tik gaila, kad apsilankę dar penkiose Rytų Europos valstybėse jau nebegalėsite atskirti, kur ir koks mitas apie ką pasakojo.
Rytų europiečiai, vedžiodami vakariečius po istorines vietas, sukuria stiprų, bet neteisingą įspūdį apie savo šalį. Turistams, verslininkams ir politikams, lankantiems jų šalis, jie duoda tai, ko šie ir tikisi.
Važiuodami į Rytų Europą žinome, kad ten rasime gražių istorinių pastatų, skaudžių istorinių pasakojimų, ragausime pigių gėrimų, riebaus, nors ir skanaus, maisto, pamatysime medinių rankų darbo žaislų ir liaudiškų šokių tautiniuose restoranuose.
Gauname viską, ko tikimės, ir niekas nesudrebina mūsų iš anksto susidarytos nuomonės apie šalį ir regioną. Stereotipai tik dar labiau suveši.
O norėtųsi visai ko kito, kažko, kas verstų žavėtis, stebėtis, kas skelbtų apie optimizmą, kūrybingumą ir nesisietų su pasenusiais stereotipais apie pokomunistinį pasaulį.
Tiesa, yra viena šalis, kuri regis supranta, kad svarbu parduoti ne tik praeitį, bet ir dabartį. Ta šalis – Estija. Prieš metus teko dalyvauti viename solidžiame renginyje Taline. Nuostabu, bet nebuvo jokių išvykų į muziejus.
Vietoj to buvęs šalies premjeras Lennartas Meris asmeniškai pavedžiojo po Talino senamiestį, pasakojo apie jo vaiduoklius ir nekilnojamojo turto kainas. Jokių architektūros paskaitų, jokios sūrios istorijos.
Kitą dieną buvo pasiūlyta apsilankyti NATO telekomunikacijų centre, esančiame greta Talino, na, o šiais metais konferencijos rengėjai žada kelionę į „Skype“ būstinę, nes būtent estai išrado tai, kuo dabar mielai naudojasi didesnė pasaulio dalis.
Gaila, bet kitos Rytų Europos šalys neseka šiuo pavyzdžiu. Kiek žmonių, apsilankiusių Varšuvoje, turėjo galimybę pasižvalgyti po Varšuvos universiteto biblioteką, kuri yra bene gražiausias modernaus dizaino pavyzdys visame regione?
Šioje bibliotekoje slypi didžiuliai intelektualiniai lobiai, ir varšuviečiai biblioteka labai didžiuojasi, bet svetimšalius vis dėlto vedasi į Varšuvos sukilimo muziejų.
Kontrastai tarp Rytų ir Vakarų Europos – dideli. Tarkime, baskų istorija taip pat skaudi ir ilga, bet keliautojai pirmiausia vedami į Guggenheimo muziejų.
Prancūzija nepamiršo savo kovų – Paryžiaus Komunos ar Bastilijos atsiminimai vis dar gyvi, bet turistus labiau traukia modernus Pompidou centras, atmintin įsirėžia stiklinės Luvro piramidės. Meilės paradas Berlyne nustelbia, bet nesumenkina istorinės šio miesto reikšmės.
Suprantama, kad komunizmo padaryta žala skaudžiai ir giliai įsirėžė Rytų europiečių sąmonėje, kova už laisvę ir tautinį tapatumą padėjo išgyventi, bet ta era jau baigėsi. Laikas žvelgti į priekį. Keliautojams kur kas įdomiau matyti naujų ir patrauklių dalykų, o ne seną ir liūdną istoriją.
Rytų Europos šalys turi daug galimybių pritraukti keliautojų iš viso pasaulio, tiesiog reikia daugiau pinigų ir entuziazmo, bet kol kas istorija, matyt, tiesiog pigesnė nei modernūs pastatai ar įdomūs kultūros renginiai.
