Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šiaurės Airija: karas taikos metu

Riaušės Šiaurės Airijoje
„Scanpix“ nuotr. / Riaušės Šiaurės Airijoje
Šaltinis: 15min
0
A A

Šiandien Vilniaus apygardos teismas skelbs nuosprendį pasaulinį rezonansą sukėlusioje byloje, kurioje Airijos pilietis Michaelas Campbellas kaltinamas Lietuvoje bandęs nupirkti ginklų su terorizmu siejamai Šiaurės Airijos grupuotei „Real Irish Republican Army (Real IRA)“.

M.Campbellas kaltinamas Lietuvoje norėjęs įsigyti plastikinių sprogmenų, automatų, snaiperių šautuvų bei pistoletų. Dėl pasikėsinimo tiekti ginklus Airijos grupuotei, prokuroras jį siūlo įkalinti 16 metų. 39 metų M.Campbellas Lietuvoje suimtas nuo 2008-ųjų.

Prokurorai teigia, kad „Real IRA“ ginkluotei Lietuvoje įsigyti skyrė 100 tūkst. eurų (345 tūkst. litų).

„Visa tai dėl tautybės“

Nusikalstama grupuotė „Real IRA“ veikia Šiaurės Airijoje. Pasaulyje ji laikoma Šiaurės Airijos katalikų sukarinta grupuote, kovojančia su tenykščiais protestantais. Tačiau Šiaurės Airijos konfliktas gali būti aiškinamas ir tautiniais nesutarimais.

„Visa tai dėl tautybės“, – aiškina konflikto priežastis užrašai Šiaurės Airijos sostinės Belfasto gatvėse.

Tautybė, arba tiksliau, tapatybė Šiaurės Airijos regione atskiria dvi grupes: airių nacionalistų (siekiančių Šiaurės Airijos prijungimo prie Airijos respublikos) ir britų lojalistų (besitikinčių, kad Šiaurės Airija išliks Didžiosios Britanijos sudėtyje). Tradiciškai šias dvi grupes dalija ne tik politiniai siekiai, bet ir religija. Ginkluotas konfliktas tarp šių dviejų grupių atvirai vyko nuo 1968 iki 1998 m.

Vieningos Airijos siekia jėga

Sukarinta nacionalistų organizacija „Real IRA“ susikūrė 1997-aisiais, skilus ankstesnei kovotojų grupuotei „Provisional IRA“. Tiesa, giliausios airių nacionalistų kovotojų šaknys siekia ir 1921-uosius, kai kilo nesutarimų dėl to, ar Airijai tampant nepriklausoma valstybe tuomet labiausiai ekonomiškai išsivystęs Airijos salos regionas Ulsteris (dabartinė Šiaurės Airija) turi likti Jungtinės Karalystės sudėtyje.

„IRA“ ir jos įpėdinės „Real IRA“ tikslas – tas pats: vieninga Airijos Respublika ir Šiaurės Airijos išvadavimas iš Jungtinės Karalystės. „Real IRA“ įsitikinusi, kad to pasiekti galima tik fizine jėga.
Dažniausiai „Real IRA“ taikiniais tampa Jungtinės Karalystės valdžios atstovybės, policija, valstybės pareigūnai. „Real IRA“ prisiėmė atsakomybę už keliasdešimt sprogdinimų Šiaurės Airijos ir Anglijos teritorijoje. Didžiausias ir garsiausias jų teroro aktas įvykdytas 1998 m. rugpjūtį Omage, kur žuvo 29 žmonės ir šimtai buvo sužeisti.

Liepos Želnienės/15min.lt nuotr/`iaurės Airija: karas taikos metu
Liepos Želnienės/15min.lt nuotr/Šiaurės Airija: karas taikos metu

Ši organizacija nepripažino taiką Airijoje įvedusios 1998 m. pabaigoje pasirašytos Belfasto taikos sutarties tarp Airijos ir Didžiosios Britanijos, numatančios Šiaurės Airijos regiono valdymo perdavimą iš Didžiosios Britanijos į vietinių gyventojų rankas.

Todėl „Real IRA“ sprogdinimai nesiliovė iki dabar – praėjusios savaitės trečiadienį „Real IRA“ susprogdino Jungtinės Karalystės Kultūros sostinės biurą Deryje, nes nenori, kad Šiaurės Airijos miestai dalyvautų Didžiosios Britanijos kultūros sostinių rinkimuose.

Anksčiau buvo skelbiama, kad „Real IRA“ ginkluotės gauna iš Kroatijos ir Slovakijos. Šiose šalyse per praėjusį dešimtmetį buvo iškeltos kelios bylos dėl neteisėto ginklų gabenimo ir tiekimo „Real IRA“. Be to, Šiaurės Airijos teisėsauga „Real IRA“ narius kaltino neteisėtu ginklų importu iš Portugalijos ir Prancūzijos.

Jungtinė Karalystė, JAV bei Europos Taryba sieja šią organizaciją su teroristine veikla, o Airija laiko tik nelegalia.

Manoma, kad šiuo metu „Real IRA“ priklauso apie 150 aktyvių narių, tačiau grupuotė turi tūkstančius pasekėjų. Be šios grupuotės, Šiaurės Airijoje už vieningą Airiją pasisako dar keliolika smulkesnių sukarintų grupuočių.

Katalikai – raupsuotieji

Keliolika sukarintų grupuočių veikia ir kitoje konflikto pusėje. Pastaruoju metu aktyviai veikianti yra „Real Ulster Freedom Fighters (Real UFF)“, susiformavusi 2007-aisiais, kai anksčiau veikusios sukarintos lojalistų grupuotės nusprendė sudėti ginklus.

Anksčiau aktyviausios lojalistų karinės organizacijos buvo „Ulster Freedom Figthers“ (UFF) ir „Ulster Defense Asociacion“ (UDA). Susikūrusios aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, organizacijos iš pradžių rinkosi gynybos nuo nacionalistų taktiką, o pačios puolimo veiksmų aktyviausiai ėmėsi po 1984-ųjų, kai Airija ir Jungtinė Karalystė sėdo prie derybų stalo spręsti Šiaurės Airijos likimo.

VIDEO: Walls of Shame: Belfast - 26 Nov 07 - Ep 4 - Part 1

Tuomet, lojalistų akimis žiūrint, ėmė ryškėti tendencija, kad Didžioji Britanija linkusi atsisakyti teisių į konfliktišką regioną, kurio išlaikymas brangiai kainuoja. Tai sukėlė lojalistų nepasitenkinimą, nes jie buvo įpratę prie 50 metų trukusio Ulsterio junionistų partijos (UUP) valdymo, per kurį įtvirtintos nacionalistus diskriminuojančios normos.

UUP valdymo metu Šiaurės Airijos policija ir valstybės tarnyba buvo perduota tik į lojalistų rankas, santuoka su kataliku protestantams buvo nurodyta kaip didesnis nusižengimas nei kataliko nužudymas, mokyklos atskirtos religiniu pagrindu, gatvėse dygo sienos, skiriančios protestantų ir katalikų rajonus, pastarųjų nepasiekdavo net viešasis transportas.

Skaičiuojama, kad nuo 1968 m. iki dabar sukarintos lojalistų grupuotės nužudė mažiausiai tūkstantį žmonių.

Paskutinį kartą didesnio masto teroro aktą „Real UFF“ organizavo 2010 m. – tuomet katalikų mokykloje paliktą bombą aptiko aštuonmetis berniukas.

Savivalda pradėjo veikti

Šiuo metu Šiaurės Airijoje gyvena apie 1,8 milijono žmonių. 2009 m. statistiniai duomenys rodo, kad apie 40 procentų jų išpažįsta katalikybę, o apie 45 proc. laiko save protestantais.
Paklausti apie tautybę, 57 proc. protestantų atsakė, kad jie yra britai, 61 proc. katalikų mano esantys airiai. Šiaurės airiais save laiko 32 proc. protestantų ir 25 proc. katalikų.

Šiuo metu Šiaurės Airijoje įsivyravo sąlyginė taika. 2006 m. pasirašius Šv.Andriaus sutartį, Šiaurės Airijos savivaldos institucija, vadinama Asamblėja, pirmą kartą nuo 1998 m., kai buvo įsteigta, pradėjo realiai veikti. Asamblėja veikia jėgų pasidalijimo tarp lojalistų ir nacionalistų principu, kai du pagrindinius postus po vieną dalijasi abiejų pusių politikai.

Istorija piešiniuose ant sienų

Nepaisant deklaruojamos taikos, daugelis iš anksčiau likusių atributų kasdieniame gyvenime iki šiol rodo didžiulį visuomenės susiskaldymą.

Bene labiausiai Šiaurės Airija garsėja politiniais piešiniais ant sienų. Kas antras namas Šiaurės Airijos sostinėje Belfaste – meno ir istorijos paminklas. Ir ne dėl architektūros, o dėl politinių grafičių. Pagal juos be žemėlapio galima atskirti, kas čia gyvena. Lojalistų gyvenamas rajonas žiba raudonai ir mėlynai, o nacionalistų rajonuose neišvysi kitų spalvų, tik žalią ir oranžinę.

VIDEO: Walls of Shame: Belfast - 26 Nov 07 - Ep 4 - Part 2

Žaliuosiuose rajonuose piešiniuose ant namų jau beveik nelikę kaukėtų vyrų su ginklais ir niekinančių frazių. Čia daugiau žmogaus teisių, kalbos, vaikų apsaugos reikalavimų ir užuojautų žuvusiems laisvės kovotojams, vaikams, net taksistams, kurie buvo žudomi tada, kai čia atlikdavo viešojo transporto pareigas.

Raudonieji rajonai grėsmingesni. Juose piešiami priešai ir kovotojai bei aiškinamos konflikto priežastys.

Naujos „Bėdos“

Nuo 1968 iki 1998 m. Šiaurės Airijoje vykę neramumai vadinami „Bėdomis“, tačiau dabar, kai šalyje jau trylika metų deklaruojama taika ir susitaikymas, kai kurie sociologai įžvelgia naujų „Bėdų“ pavojų.

Nerimą sociologams kelia tai, kad į konfliktą tarp lojalistų ir nacionalistų įsitraukia vis jaunesnė visuomenės dalis. Paaugliai veikia nesusibūrę į dideles organizacijas, tačiau deklaruoja tas pačias „IRA“ ir „UFF“ propaguotas vertybes: savo tikslų pasiekti galima tik jėga.

Todėl vis dažniau Šiaurės Airijoje kyla riaušės, kuriose dalyvaujantis jaunimas į policiją mėto viską, kas papuola po ranka: butelius, plytgalius, degius užtaisus.

Sociologijos daktaras Martynas Framptonas teigia, kad tokias riaušes jaunimas kelia norėdamas parodyti, kad Šiaurės Airijos visuomenė nėra normali, o konfliktas nėra pasibaigęs.

„Pasaulis jau ignoruoja faktus, kad Šiaurės Airijoje bombos dedamos šalia policijos nuovadų, bankų. Dėmesio trūkumas tokiems dalykams kelia grėsmę, kad netrukus siekiant dėmesio gali būti imamasi žiauresnio smurto“, - sako jis.

Europa moka už taiką

Atsinaujinantis Šiaurės Airijos konfliktas kelia nerimo Europos Sąjungai. Dėl to 2007 metais Europos Komisija įsteigė Šiaurės Airijos darbo grupę, kuri vienintelė iš ES suburtų darbo grupių skirta siekti bendradarbiavimo su vienu konkrečiu regionu keliose svarbiausiose politikos srityse.
Taip pat ES sukūrė specialią taikos programą Šiaurės Airijai, pagal kurią šiam regionui 2007-2013 metais numatyta skirti 333 mln. eurų.

Programoje nurodoma, kad šiomis lėšomis finansuojamos programos, kuriomis bus siekiama pakeisti požiūrį į neapykantą religinėms grupėms ir rasizmą, padėti spręsti konfliktus ir tarpininkauti vietos bendruomenės lygmeniu.

Taip pat ES įsipareigojo remti projektus, sprendžiančius bendruomenių atskirties problemas.
ES pageidautų, kad už šiuos pinigus Šiaurės Airijoje būtų nugriautos skirtingų grupių rajonus skiriančios keliolikos metrų aukščio sienos, uždažyti rajonus į vieną ar kitą pusę priskiriantys ženklai.

Tačiau šiandien, 2011-aisiais, keliolikos metrų sienos vis dar skiria bendruomenes, katalikų ir protestantų vaikai dažniausiai tebevaikšto į skirtingas mokyklas, o jų tėvai tebedirba kompanijose, į kurias įdarbinama atsižvelgiant į darbuotojo religinius įsitikinimus.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min