Dar daugiau: kaip gali piliečiai gedėti tironiško vadovo, engusio savo paties žmones, šiurkščiai pažeidinėjusio žmogaus teises ir paskandinusio valstybę nepritekliaus ir bado jūroje?
Ne vieno užsienio politikos apžvalgininko įsitikinimu, atsakymas slypi tuose pačiuose žmogaus teisių pažeidimuose. Nors dalis verkusiųjų išties galėjo liūdėti „tautos tėvo“, didžioji dalis visgi savo liūdesį greičiausiai reiškė tik todėl, kad manė turį taip daryti, ar todėl, jog bijojo esantys stebimi. Viena iš pagrindinių totalitarinio režimo savybių – iš engiamų asmenų reikalaujami apgaulingi veiksmai. Labai dažnai šis apsimetinėjimas yra tiesiogiai susijęs su galimybe išlikti. Nekenčiantys režimo yra verčiami demonstruoti savo patriotizmą. Nesugebantys to padaryti – persekiojami. Vienintelė alternatyva gyvenant totalitariniame režime – pabėgti iš šalies. Taip per pastaruosius du dešimtmečius pasielgė dešimtys tūkstančių šiaurės korėjiečių.
Šiaurės korėjiečiai žino: kalėjime jie gali atsidurti ir būti kankinami už mažiausius menkniekius. Į priverstines darbo stovyklas jie gali būti išsiųsti vien už tai, kad yra kokiu nors būdu susiję su kuo nors, kas neįtiko valdžiai. Jie gali stoti prieš šališką teismą ir galimai būti nubausti vieša mirties bausme dėl neva padaryto vieno iš daugybės šalyje įvardytų politinių ir ekonominių „nusikaltimų“.
Net ir tie, kuriems pavyksta išvengti problemų, kenčia nuo valdžios nesugebėjimo suvaldyti šalies ekonomikos ir pirmenybės teikimo kariniams tikslams. Šiaurės Korėjoje žmonės miršta iš bado, daugybė vaikų dėl prastos mitybos ir negydomų ligų nustoja augti. Daugeliui šiaurės korėjiečių sudėtinga sąžiningai užsidirbti pakankamai pinigų ar gauti maisto.
Daugeliui gyventi Šiaurės Korėjoje reiškia gyventi baiminantis dėl savo gyvybės. Turint omenyje tokį kontekstą, labai sunku žinoti, kas šioje šalyje yra nuoširdu, o kas dirbtina. Totalitarizmas ir baimė susilpnina tiesos idėją ir objektyvumo sąvoką.
