Lietuvoje lankęsis Šiaurės šalių bendradarbiavimo ambasadorius Kristeris Bringeusas pabrėžė, kad pastarųjų metų geopolitiniai įvykiai parodė, kad Šiaurės šalys ir Baltijos valstybės turi ieškoti kuo daugiau artimų taškų.
Interviu 15min jis teigė, kad Švedijos pirmininkavimo tikslas yra suteikti galimybę Baltijos valstybėms pačioms įvardyti tas sritis, kuriose šios mato bendros veiklos perspektyvą.
– Kokios sritys dabar labiausiai sieja Šiaurės ir Baltijos valstybes? Kur mūsų bendradarbiavimas sėkmingiausias?
– Švedijos pirmininkavimo Šiaurės Tarybai vienas iš tikslų yra atverti galimybes bendradarbiavimui su Baltijos valstybėmis. Turiu galvoje ir institucijų bendradarbiavimą, ir atskirus projektus. Mes jau sėkmingai veikiame kartu Šiaurės investicijų banko atveju, kur Baltijos valstybės yra bendrasavininkės.
Sėkmingai veikiame „Nordplus“ projekte, kuris suteikia naudą tūkstančiams žmonių. Žinau, kad šiuo metu sėkmingai judama ir link glaudesnio veikimo kartu energetikos srityje. Tikime, kad atsiras ir naujų idėjų. Atveriame Baltijos šalims duris ir kviečiame partnerius iš Baltijos valstybių siūlyti idėjas.
– Švedijos premjeras Stefanas Lofvenas Helsinkyje Šiaurės tarybos sesijos metu teigė, kad nori įtraukti Baltijos valstybes į bendrą veiklą. Kur Šiaurės šalys matytų glaudesnio bendradarbiavimo galimybes?
– Manau, kad tai reikia nuspręsti pačioms Baltijos šalims. Bet mes teikiame prioritetą skaitmenizacijos temai. Tai plati tema, kuri sieja daugelį sričių. Praėjusią savaitę jau turėjome susitikimą Norvegijos sostinėje Osle, kur skaitmenizacijos projektų klausimas buvo aptartas su Baltijos šalių ministrais.
Taip pat išskiriame lyčių lygybės temą. Baltijos šalys turi problemų dėl vaiko teisių klausimų, prekybos žmonėmis ir mes manome, kad spręsdami šias problemas kartu galėtume nuveikti daugiau.
– Kas labiausiai trukdo Šiaurės ir Baltijos šalių suartėjimui? Galbūt veikia ir kultūriniai skirtumai?
– Žinoma, kultūriniai skirtumai egzistuoja. Tarkime, Šiaurės ministrų taryba yra glaudus tinklas, grindžiamas kalbiniais panašumais, bet net ir šiame formate suomiai ir islandai išsiskiria. Baltijos valstybės taip pat nepritampa kalbiniame kontekste. Turime skirtingas istorijas, skirtingas religijas, jei turėsime galvoje, kad Lietuvoje yra katalikų bažnyčia. Bet tuo pat metu turime daugybę panašumų. Turime modernų požiūrį.
– Ar matote politinės valios trūkumą, įgyvendinant tą modernų požiūrį?
– Taip, politinės valios galėtų būti daugiau. Prisiminkime tai, kad buvo periodų, kai Baltijos valstybės norėjo glaudaus ryšio su Šiaurės šalimis, bet tuomet Šiaurės valstybių politikai neparodė tokio didelio entuziazmo. Vėliau Baltijos valstybės tapo Europos Sąjungos ir NATO narėmis, keitėsi politinis klimatas.
Manau, kad 2017-ieji metai tapo savotišku lūžio tašku. Tašku, kai Baltijos ir Šiaurės šalys pradėjo geriau suprasti glaudesnio bendradarbiavimo būtinybę. Tą aktualizavo tokie dramatiški geopolitiniai įvykiai kaip „Brexit“ arba Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu. Tų įvykių šviesoje tokios esminės vertybės kaip multikultūralizmas, internacionalizmas sulaukė iššūkio.
– Pastaraisiais metais vis labiau išryškėjo Baltijos valstybių interesų skirtumai. Ar šie skirtumai leidžia bendrauti su Baltijos valstybėmis kaip su vienu dialogo partneriu?
– Šiaurės šalys irgi dažnai turi skirtingų interesų, bet mus vienija tos pačios vertybės. Norvegija tradiciškai yra protekcionistinė valstybė, Danija tradiciškai yra už laisvą prekybą... Yra daug kitų pavyzdžių, bet tai nesutrukdo mums glaudžiai bendrauti, nes galiausiai mūsų vertybių sistema yra labai panaši. Manau, kad tas pats sieja ir Baltijos valstybes.
– Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis, kalbėdamas po Šiaurės ir Baltijos valstybių ministrų pirmininkų susitikimo, teigė, kad jam lengviau bendrauti tokiame formate nei su Baltijos šalių kolegomis. Ar tas pats galioja ir Šiaurės valstybių politikams?
– Taip, neabejotinai. Šiaurės valstybių ministrai bendrauja beveik kaip giminaičiai. Bendrauja taip, kaip tikrai negalėtų su kitais politikais. Tokiame formate tu gali spręsti jautriausius klausimus.
– Ar Lietuvos valdžios atstovai kelia skirtingus klausimus nei latviai ar estai? Matote kažkokius specifinius klausimus, kurie išskiria bendravimą su Lietuva? Galbūt mes pabrėžiame Rusijos grėsmę labiau ar keliame Astravo atominės elektrinės pavojaus klausimą?
– Praeityje teko domėtis saugumo klausimais Baltijos valstybėse ir pastebėjau, kad Lietuvoje požiūris į Rusiją išties skiriasi nuo, tarkime, Estijos. Lietuvoje jūs labiau rūpinatės Rusijos grėsme. Manau, kad estai sąmoningai nori mažiau kalbėti apie Rusijos pavojų tam, kad pritrauktų daugiau investicijų. Jie nusprendė nelakstyti aplink ir nešaukti, kad vilkas jau ateina, nes tokia taktika gali atbaidyti perspektyvius investuotojus.
– Matote galimybę Šiaurės šalims prisijungti prie tos Rusijos grėsmės mažinimo? Švedija ir Suomija nėra NATO narės, tačiau galbūt galima rasti kitų kelių partnerystei nei tarptautinių organizacijų formate?
– Taip, mes nesame NATO nariai, kaip ir suomiai, bet pastaraisiais metais tikrai išplėtėme dvišalio karinio bendradarbiavimo galimybes. Visų pirma, žinoma, su Jungtinėmis Valstijomis, Jungtine Karalyste, Vokietija, Lenkija su Šiaurės kaimynėmis, taip pat ir Baltijos šalimis.
Manau, kad mūsų bendradarbiavimas gerokai aktyvesnis, nei būtų galima pagalvoti. Nereikėtų pamiršti, kad dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ir vėliau mes perdavėme nemažai karinės technikos jums, kad padėtume sukurti būtiną infrastruktūrą.
– Ar galima sakyti, kad Šiaurės šalys pastaraisiais metais kur kas geriau suprato dabartinės Rusijos užsienio politikos ir karinės agresijos pavojų?
– Problema su Rusija yra ta, kad ji elgiasi neprognozuojamai. Bet tol, kol NATO valstybės ir partneriai aktyviai veiks kartu ir, perfrazuojant JAV prezidento Theodore'o Roosevelto posakį, nešis didelę lazdą, ir kalbės ramiu tonu, nematau galimybės Rusijos karinei agresijai. Gruzijoje ar Ukrainoje Rusija gali veikti, bet ji nedrįs liesti NATO valstybės. Dėl to aš garantuotas. Bet tai nereiškia, kad Rusija nebandys veikti kitais, nekariniais būdais.
– Šiaurės ministrų taryboje girdėjau nemažai atviros kritikos JAV prezidentui Donaldui Trumpui ir jo veiksmams. Ar JAV politinė dabartis keičia Šiaurės šalių strategiją?
– Gyvename neramiais politiniais laikais. Tai akivaizdu visiems. Bet manau, kad kai galiausiai visa tai baigsis, išliks esminiai dalykai. Transatlantinis bendradarbiavimas yra būtinas ir mūsų, ir amerikiečių saugumui.
Manau, kad tai supras ir prezidentas Trumpas, kuris šiuo metu mokosi daugelio dalykų. Švedija savo saugumą sieja su ilgamečiu transatlantiniu ryšiu ir tai nesikeičia Trumpo administracijos akivaizdoje.
