M.Aqilas slepiasi automobilių stovėjimo aikštelėje industriniame parke Bavarijoje, iš baimės gniaužia kumščius. Pasislėpęs tarp automobilių atsargiai žiūri į šalia esančią gatvę, kurioje įsikūręs pabėgėlių bendrabutis. Jo link dviračiu artėja vyras. Ar jis tikrai teroristas?
M.Aqilas pasilenkia į priekį, kad galėtų geriau matyti. Jo ieškomas vyras ant kaktos turi randą. „Tai tas šiknius! O Dieve, aš atpažįstu jį“, – sušnabžda M.Aqilas. Vyras gatvėje neskubėdamas numina į kiemą priešais bendrabutį.
M.Aqilas priešais bendrabutį laukė septynias valandas. Belaukdamas jis kalbėjo apie kerštą ir pasitenkinimą, kad jis pagaliau nebesijaučia auka. Tačiau tą akimirką, kai pamatė vyrą, kuris, manoma, yra teroristas, M.Aqilas susigūžė ir sustingo. Kelias sekundes jis – vėl kalinys 6015, IS įkaitas, kuris pasmerktas mirčiai. Islamistai žemino M.Aqilą, jį kankino. Jie sakė, kad jam galvą nupjaus peiliu – kaip gyvuliui.
Kurdų žurnalistas iš Sirijos M.Aqilas yra 23 metų. Jis buvo pagrobtas ir IS nelaisvėje išbuvo 280 dienų – kol galiausiai buvo paleistas per įkaitų mainus ir pabėgo į Vokietiją.
Tačiau čia, ramioje ir tylioje Europoje, Sirijos siaubas jį pasivijo. M.Aqilas netyčia susidūrė su senu pažįstamu iš kitos barikadų pusės – IS kovotoju. Jie abu – auka ir kankintojas – dabar yra pabėgėliai Vokietijoje, tik skirtinguose miestuose. Tokia situacija rodo, kaip sunku Vokietijos tyrėjams atskirti, kas yra kas.
Yra priežasčių bijoti
Dažniausiai tokiose istorijose žmonės nori išlikti anonimais. Tačiau M.Aqilas nori, kad būtų naudojamas jo tikrasis vardas. Jis nori pademonstruoti, kad teroristai nebeturi galios prieš jį. Visgi M.Aqilas vis dar bijo, ir jis mano turįs tam priežasčių net Vokietijoje. Štai kodėl jis padeda Vokietijos tyrėjams ir kitose bylose.
Jie abu – auka ir kankintojas – dabar yra pabėgėliai Vokietijoje, tik skirtinguose miestuose.
M.Aqilas yra iš Kamišlio miesto šiaurės Sirijoje, kur daugumą sudaro kurdai. Jo tėvas buvo ūkininkas, motina rūpinosi namais. M.Aqilo gyvenimas buvo geras. Baigęs mokyklą jis išvyko į Alepą – studijuoti anglų kalbos literatūros, skaityti E.Hemingway ir W.Faulknerio. Į namus pas tėvus jis grįžo 2013 m., kai Alepe buvo subombarduotas universitetas. Jo sesers vyras vaikiną įdarbino kurdų radijo stotyje.
M.Aqilas darydavo interviu su kurdų pareigūnais, rašydavo apie koncertus, apie politiką, jam patiko jo darbas. Tačiau toks gyvenimas sugriuvo 2014 m. gruodžio 15 d. Kartu su kolega Farhadu Hamo ryte jis vyko į kitą miestą dėl sutarto interviu su vienu vadu IS valdomos teritorijos pašonėje. Keliaudamas automobilyje jis užmigo, bet po valandos kolega jį pažadino stipriu niuksu į šoną. Atmerkęs akis M.Aqilas priešais save pamatė grupę vyrų. Tai buvo IS būrys – vos už 50 metrų.
Vėliau kalėjime M.Aqilas vis iš naujo išgyvendavo tą akimirką – galvodavo apie kelias sekundes, per kurias gal jie būtų galėję apsisukti ir spausti iš ten. Tačiau tą akimirką jie buvo tarsi suparalyžiuoti. Vienas IS kovotojas priėjo prie automobilio lango. „Kas jūs esate? Ką čia darote?“ – klausimus prisiminė M.Aqilas. Vyras turėjo liemenę, kurią dažnai vilki savižudžiai sprogdintojai, veidą buvo prisidengęs kauke, turėjo M16.
„Bagažinėje turėjome kameras ir mikrofonus. Vienintelis dalykas, kuris tuo metu buvo mano galvoje – mes neturėjome čia būti“, – pasakoja M.Aqilas.
Uždengtomis akimis ir surakintomis rankomis
Teroristai abu žurnalistus nugabeno į mokyklą, kurią jie naudojo kaip kalėjimą. M.Aqilui buvo užrištos akys, surakintos rankos. IS teroristai kelias minutes jį mušė, tada pakabino už rankų. „Mirsiu“, – tuo metu buvo įsitikinęs M.Aqilas.
Vienas iš IS kovotojų pirštu perbraukė per M.Aqilo kaklą: „Kaip tu manai? Nupjausime tau galvą.“
IS kovotojai norėjo žinoti, iš kur žurnalistai atvyko, kiek laiko dirba šį darbą, ar priklauso kurdų kovotojams – IS priešams. Jie įjungė M.Aqilo kompiuterį, išnaršė kietąjį diską. Už kiekvieną „Twitter“ žinutę jie M.Aqilui kirsdavo per nuogas kojas su medine lazda. Jis tuo metu buvo parašęs iš viso 154 žinutes.
Kitą rytą, kai teroristai abu žurnalistus ištraukė iš kalėjimo kamerų, M.Aqilas sušuko: „Kas mums nutiks?“. Vienas iš IS kovotojų pirštu perbraukė per M.Aqilo kaklą: „Kaip tu manai? Nupjausime tau galvą.“
Žurnalistai buvo nuvesti į lauke esantį „teismą“ ir paklupdyti. Juos supo apie 10 IS teroristų – tikslaus skaičiaus jis nežino, nes jam buvo užrištos akys. M.Aqilas prisimena, kad teisėjas kalbėjo čaižiu balsu ir beveik visą laiką rėkė. Galiausiai paskelbė, kad nuosprendis – egzekucija šiems „velniams“.
Žurnalistai buvo įgrūsti į automobilį, tačiau galiausiai jis sustojo ne kur nors egzekucijos vietoje dykumoje, o miestelyje už 60 km. Atrodo, kad kažkas pamanė, jog iš gyvų žurnalistų bus daugiau naudos.
Naujame kalėjime jis turėjo apsivilkti oranžinės spalvos kombinezoną, ir buvo įmestas į kamerą su dar keturiais vyrais. IS kaliniams maistui įmesdavo apipelijusios duonos, nuolat kankindavo – daugiausia naktimis. Mušdavo laidais ir metaliniais strypais. Vėliau gulėdamas sumuštas ir burnoje jaučiantis metalinį kraujo skonį, M.Aqilas galvodavo apie savo motinos maistą. „Kai kuriomis dienomis mes apsidžiaugdavome, kad mus kankindavo, – prisimena M.Aqilas. – Atrodė, kad tai reiškia, jog mirtis jau čia pat.“
Penktadieniais po maldų teroristai nušaudavo kai kuriuos kalinius. Vėliau filmuotą medžiagą teroristai rodydavo kitiems kaliniams ir versdavo žiūrėti. „Žiūrėk, žurnaliste, ką padarėme tavo draugams, – sakydavo jie. – Tave mes gyvą sudeginsime.“
Vieną dieną jis sužinojo, kad jo kameros draugas gali būti paleistas. M.Aqilas išplėšė lapelį popieriaus iš Korano ir užrašė ant jo žinutę šeimai – kad jų ilgisi, kad jam viskas gerai. Kalinys lapelį paslėpė savo bate ir netrukus buvo paleistas.
M.Aqilas ant dar vieno lapelio rašė kalendorių – kas vakarą įbrėždavo liniją. „Man reikėjo tvarkos. Nenorėjau išprotėti iš baimės“, – sako jis.
Vieną dieną į kalėjimą atvyko aukštesnio rango IS vadeiva ir nurodė, kad M.Aqilas būtų nugabentas į centrinį kalėjimą – futbolo stadioną Rakoje. Po penkių valandų kelionės jis atsidūrė Rakoje, ir buvo įmestas į 2 kv. metrų dydžio kamerą. M.Aqilas toje mažoje erdvėje turėdavo tuštintis ant grindų, vasario mėnesį jam buvo numesta tik plona antklodė, o kalėjime knibždėte knibždėjo parazitų – jie net padėdavo kiaušinėlių po vyro oda, kurią jis nusidraskydavo iki kraujų.
Nė vienas kurdų žurnalistas iki tol nebuvo ištrūkęs gyvas iš IS nelaisvės.
Kažkuriuo metu M.Aqilas pradėjo kalbėtis su savimi – ištisas valandas. Kol vieną naktį išgirdo savo kolegos balsą – jis buvo laikomas už kelių kamerų. „Melsdavomės kiek galėdami garsiau, kad girdėtume vienas kito balsą. Kad žinotume, jog nesame vieni“, – pasakoja M.Aqilas.
Laisvė
Kai IS kovotojai jį ištraukė iš kameros maždaug po 100 dienų, jis beveik negalėjo pastovėti. Jo kančios nesibaigė – jis buvo gabenamas iš vieno kalėjimo į kitą. M.Aqilas nesuprato, kodėl IS jį laiko gyvą – tuo metu jis jau buvo laikomas nelaisvėje apie 7 mėnesius. Vieną dieną jam davė perskaityti tekstą apie išpirką ir kalinių mainus prieš kamerą. „Žinoma, man atsirado vilties, – sako M.Aqilas. – Bet nė vienas kurdų žurnalistas iki tol nebuvo ištrūkęs gyvas iš IS nelaisvės.“
Rugsėjo vakarą, 279-ą nelaisvės dieną, vienas IS teroristas pašaukė M.Aqilą vardu. Kartu su keliais kurdų kovotojais jis buvo kažkur gabenamas automobiliu. M.Aqilas sako galvojęs, kad juos pagaliau veža į egzekucijos vietą, kai per automobilio radiją išgirdo žodžius „mainų vieta“. „Negalėjau patikėti. Pradėjau drebėti, nes lindo mintys, kad tai galbūt spąstai, kad mus tikriausiai susprogdins paskutinę sekundę“, – prisimena vyras. Tačiau to neįvyko – atgabentam į vietą M.Aqilui buvo atsegti atrankiai, ir jis motociklu nugabentas į kitą pusę.
Per ateinančias savaites jis susitiko su draugais, artimaisiais, tačiau jį persekiojo baimė. Gatvėje jis nesiliaudavo dairytis per petį – bijojo, kad visur jį stebi priešai. Galiausiai jis norėjo tik pasprukti nuo tokio siaubo, pabėgti nuo karo, ir nusprendė keliauti į saugiausią šalį pasaulyje – vietą, kur jau gyveno du jo broliai – Vokietiją.
Kai M.Aqilas kartu su motina kirto Vokietijos-Austrijos sieną traukiniu, Vokietijoje vyko įnirtingi debatai po Kelno įvykių. Šiame mieste Naujųjų metų naktį nuo migrantų nukentėjo dešimtys moterų. Vos prieš kelis mėnesius pabėgėliai būdavo sutinkami su gėlėmis ir plojimais stotyse, tačiau dabar vokiečių nuotaika keitėsi. Jie susirūpino savo pačių saugumu.
„Teroristai jau čia“
Netrukus, kovo mėnesį, Briuselyje susisprogdino trys teroristai, ir tyrėjai atskleidė šalyje esant teroristų tinklą, kuris buvo išsiraizgęs per kelias valstybes, tarp jų – ir Vokietiją. Politikai ir saugumo ekspertai įspėjo, kad IS gali patekti į Vokietiją pasinaudodami pabėgėlių srautu.
Į Vokietiją plūdo tūkstančiai migrantų be dokumentų, ir dažnai nebuvo įmanoma nustatyti, kas iš tikrųjų yra šie žmonės. „Vokietija padarė klaidą įleisdama visus šiuos žmones, – sako M.Aqilas. – Dabar ir teroristai yra čia.“
M.Aqilas atveria savo kompiuterį ir parodo „Facebook“ profilį, kuriame – besišypsantis vyras su akiniais nuo saulės. Kai šią nuotrauką M.Aqilas pamatė pirmą kartą, jam užėmė kvapą. Jis pažinojo šį vyrą, kuriam ant kaktos – randas.
Jis yra iš M.Aqilo gimtojo miesto, gyveno vos už kelių gatvių. 2013 m. vyras staiga pradingo iš miesto, kurio dalį kontroliavo kurdų kovotojai. Netrukus šio vyro „Facebook“ profilyje atsirado nuotrauka, kurioje jis laiko „Kalašnikov“ ginklą ir stovi prie IS teroristų.
M.Aqilas negalėjo miegoti. Jis atvyko į Vokietiją, kad čia galėtų būti saugus. Bet ir teroras jau čia buvo.
Kai teroristai pagrobė M.Aqilą, jo brolis susisiekė su vyru, turinčiu randą, per „Facebook“. Tai buvo desperatiškas mėginimas prašyti pagalbos iš islamisto – ir, žinoma, jis nesulaukė atsako.
„Jis yra įsikūnijęs velnias, – sako M.Aqilas. – Visi mūsų mieste žinojo, kad jis prisijungė prie IS.“ Dabar šio vyro „Facebook“ profilis atrodo visai kitaip – susikurtas naujas, kuriame nėra jokių nuotraukų su IS teroristais. Šį profilį pastebėjo M.Aqilo brolis ir apie jį pasakė šeimos nariui. Vyras su randu jame nurodo ir dabartinę gyvenamąją vietą – miestą Bavarijoje.
Tą naktį, kai jis pirmą kartą pamatė šią paskyrą socialiniame tinkle, M.Aqilas negalėjo miegoti. Jis atvyko į Vokietiją, kad čia galėtų būti saugus. Bet ir teroras jau čia buvo.
Jis sėdo prie kompiuterio – tyrinėjo „Facebook“ profilius, susisiekė su kurdų kovotojais. Jis norėjo surasti vyrą su randu ir išduoti jį Vokietijos policijai. Buvęs kalinys M.Aqilas dabar tapo teroristų medžiotoju. „Turėjau kažką daryti, kad apsaugočiau Vokietiją“, – sako jis. Dabar jis dirba su dviem Vokietijos tyrimų agentūromis. M.Aqilas jau sugebėjo joms perduoti kelių įtariamųjų vardus ir vietas. Vokietijos teisėsauga tokią pagalbą labai vertina.
Ekstremalus iššūkis
M.Aqilas jau dirbęs su nemažai bylų, tačiau pati pirmoji buvo šis vyras su randu. Gegužės mėnesį, kai jis sužinojo, kur gyvena šis vyras, M.Aqilas sėdo į traukinį į Bavariją. „Jeigu nesu tikras, neatiminėsiu iš policijos laiko“, – sakė jis „Spiegel“ žurnalistui.
Jis susitiko su dviem specialiaisiais tyrėjais, kurie atvyko į Bavarijos miestą dėl jo. Tardymo kambaryje jam buvo dar kartą pakartota, kad jis neprivalo sakyti nieko, dėl ko pats gali patekti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau po apklausos tyrėjai sako esantys patenkinti ir rimtai žiūri į M.Aqilo teiginius apie įtariamus teroristus, nors jis ir negali pateikti neginčijamų įrodymų.
„Vyras atrodo patikimas. Neturime priežasčių abejoti jo informacija. Tačiau tai sudėtinga byla“, – sako vienas iš tyrėjų.
Tokios bylos yra ypač sudėtingos specialiesiems tyrėjams. Kaip jie gali surinkti įrodymų apie žmones, kurie neturi jokių dokumentų? Rando ir kito pabėgėlių parodymų negana. Be to, Sirijoje nėra policijos, į kurią būtų galima kreiptis pagalbos. Pastaraisiais mėnesiais tyrėjai nagrinėjo informaciją daugiau nei apie 30 asmenų, apie kuriuos jie gavo žinių taip, kaip dabar iš M.Aqilo. Tik vienas įtariamasis buvo sulaikytas.
Šį kartą pareigūnai taip pat pradeda tyrimą. Jie apklausė vyrą su randu, apieškojo jo kompiuterį ir mobilųjį telefoną, tačiau nieko nerado. Todėl M.Aqilas nusprendė pats įsitikinti, ar tai tas pats vyras. Po dviejų dienų jis jau sėdėjo automobilių aikštelėje.
Tuomet viskas vyko labai greitai, rašo „Spiegel“ žurnalistas. Kai vyras su dviračiu įvažiavo į kiemą, M.Aqilas sustingo. Jis galėjo jį sustabdyti ir užkalbinti, tačiau negalėjo pajudėti.
Vėliau vyras stovėjo prie bendrabučio, rūkė cigaretę. Žurnalistas priėjo prie jo ir pats uždavė kelis klausimus. „Ar esi iš Kamišlio miesto Sirijoje?“ – paklausė jis. „Taip, – atsakė vyras. – Iš kur žinai?“.
„Policija čia neseniai buvo. Ko jie iš tavęs norėjo?“ – toliau klausė žurnalistas.
Vyras tylėjo. Jo pirštai ieškojo antros cigaretės pakelyje, tačiau jos jis neuždegė.
„Ar esi kada nors priklausęs „Islamo valstybei?“ – paskutinį klausimą uždavė žurnalistas.
„Nesąmonė“, – atsakė vyras, numetė cigaretę ir drebėti pradėjusias rankas sukišo į kišenes.
