Trijų vaikų tėvas K.Zeinas kukčioja pasakodamas apie penkis minosvaidžio sužeistus jaunuolius, kurie į ligonę buvo atvežti prieš du mėnesius, kai eilinį kartą miestas buvo apšaudomas minosvaidžių, raketų „Grad“ ir kitos artilerijos.
„Visi jie buvo sunkiai sužeisti į galvą ir krūtinę, kai kurie jų mirė dar nepasiekę ligoninės. Padariau viską, ką galėjau, bet galų gale visi penki mirė“, – pasakojo K.Zeinas.
Kusayras anksčiau buvo 50 tūkst. gyventojų turintis miestas, tačiau dabar miestiečių liko vos 10 tūkst. – didžioji dalis pabėgo nuo kasdieninio bombardavimo, prezidento Basharo Assado pajėgoms siekiant perimti miestą.
Ne išimtis yra ir sename name miesto centre įsikūrusi ligoninė.
„Mes esame vienas pagrindinių mus nuolat bombarduojančio režimo taikinių", – sakė gydytojas.
Ant pastato fasadinės sienos likusi didžiulė skylė nuo sprogimo; ligoninės darbuotojai supranta, kad kiekviena diena jiems gali būti paskutinė.
„Mes visi bijome, nes mus visus medžioja režimas. Jeigu jie mus pagaus, nužudys kaip išdavikus, – pasakojo K.Zeinas. – Jie mus nužudys už tai, kad dirbame savo darbą – gelbstime gyvybes. Mes tapome jų priešais.
Šią ligoninę prieš 9 mėnesius įkūrė iš režimo pajėgų kontroliuojamos Nacionalinės ligoninės pabėgę medikai.
„Šį mėnesį priėmėme maždaug 570 pacientų, kuriuos sužeidė nuolat ant miesto mėtomos bombos, ir dar 100 žmonių su šautinėmis, dažniausiai snaiperių padarytomis žaizdomis“, – sakė K.Zeinas.
„Gyvenimas visada yra pirmiau už mirtį, – sako vyriausioji slaugytoja Rabia Ismail. – Pirmenybę teikiame tiems, kurie gali atlaikyti operaciją. Negalime su visais elgtis vienodai. Jei taip darytumėme, negalėtumėme išgelbėti nė vienos gyvybės„.
R.Ismail prisimena, jos teigimu, baisiausią dieną savo gyvenime – dieną, kai po bombardavimo jiems buvo atvežta daugiau nei 50 sužeistųjų.
„Viena bomba sprogo vos už 15 metrų nuo ligoninės. Per sprogimą žuvo vyriškis, kuris ėjo duoti kraujo. Tačiau nepaisant visko, mes toliau siuvome žaizdas, rizikuodami, kad bombos gali pataikyti ir į mus“, – kalbėjo slaugytoja.
